„Brangūs vaikai, kreipiuosi į jus, kaip jūsų Motina, kaip Motina teisiųjų, Motina tų, kurie myli ir kenčia, Motina šventųjų. Mano vaikai, jūs taip pat galite būti šventi – tai priklauso nuo jūsų. Šventieji – tai tie, kurie begaliniai myli Dangiškąjį Tėvą; tie, kurie myli Jį labiau už visa. Todėl, vaikai mano, visada stenkitės tapti vis geresniais. Jeigu stengiatės būti gerais, galite tapti šventais, nors taip apie save ir negalvojate. Bet jeigu jūs manote, jog esate geri, jums stinga nuolankumo, o išdidumas tolina jus nuo šventumo. Šiame neramiame pasaulyje, pilname pavojų, jūsų rankos, mano meilės apaštalai, turi būti ištiestos maldai ir gailestingumo darbams. O man, vaikai mano, dovanokite rožinį – rožes, kurias taip labai myliu. Mano rožės – tai jūsų maldos, ištartos širdimi, o ne išsakytos tik lūpomis. Mano rožės – tai jūsų, maldos, tikėjimo ir meilės darbai. Mano Sūnus, kai buvo mažas, sakė man, kad turėsiu daugybę vaikų, ir jie neš man daug rožių. Tuomet Jo nesupratau! Dabar žinau, kad tai jūs esate tie vaikai, kurie dovanojate man rožes, kai mylite mano Sūnų labiau už visa, kai meldžiatės širdimi, kai padedate skurdžiausiems. Tai yra mano rožės. Tai yra tikėjimas su kuriuo gyvenime viskas daroma su meile, nežinant išdidumo, visada pasiruošus atleisti, niekada neteisti, visuomet stengiantis suprasti savo brolį. Todėl, mano meilės apaštalai, melskitės už tuos, kurie nesugeba mylėti, už tuos, kurie jūsų nemyli, už tuos, kurie padarė jums bloga, už tuos, kurie nepatyrė mano Sūnaus meilės. Mano vaikai, būtent to mes jūsų prašome. Ir atsiminkite: melstis – reiškia mylėti ir atleisti. Dėkoju jums.”