Kovo 3–8 dienomis Medžiugorjėje vyko ukrainiečių grupės rekolekcijos „Pasninkas, malda ir tyla“. Jas vietiniai tėvai pranciškonai veda specialioje joms skirtoje vietoje – Taikos namuose. Piligrimai leidžia laiką tyloje, pasninkaudami ir melsdamiesi, atidžiau klausydami Dievo žodžio ir ieškodami Jo valios sau.

Medžiugorjėje šios rekolekcijos vadinamos seminarais. Dalijamės su jumis kelių dalyvių liudijimais.

Lilė

Man Medžiugorjė ir jos Pasninko, maldos ir tylos seminaras yra tarsi Taboro kalnas. Mano sieloje įstrigo žodžiai: „Savo atsivertimą reikia išgyventi“. Supratau, kad dar ne iki galo išgyvenau savo atsivertimą, bet jau norėjau atversti visą pasaulį. Čia taip pat supratau, kad man tereikia būti, suvokti ir priimti, kad Viešpats atėjo ir dėl manęs. Čia, seminare, susidūriau su Dievo meile ir pamačiau, kaip Dievas veikė mano širdyje. Adoracijos metu mane labai palietė žodžiai, kad Viešpats visą pasaulį palaiko šia Duonos dalele – Eucharistija. Supratau, kad taip Jis visada palaikė mano gyvenimą. Dabar jaučiu dėkingumą širdyje ir suprantu, kad Dievo meilė yra tikra.

Nikolajus

Šiame Pasninko, maldos ir tylos seminare dalyvauju pirmą kartą. Man jis tapo dykuma, kurioje sutikau Jėzų. Prisimenu paskaitą apie Simono ir Jėzaus susitikimą, kai Simonas įleidžia Jėzų į savo gyvenimą, į savo valtį. Panašiai kelias dienas bandžiau įsileisti Jėzų į savo gyvenimą, pažvelgti giliau į savo širdį ir pamatyti, kur dar man reikia stengtis. Seminaro kulminacija man buvo išpažintis, po kurios patyriau gilų Dievo gailestingumą ir pajutau Jo buvimą.

Kristina

Į seminarą važiavau jausdama fizinį ir dvasinį išsekimą. Seminaro metu tikėjausi suprasti, kur ir kaip turėčiau judėti gyvenime. Ir aš supratau, kad mano gyvenime ir širdyje dabar labai didelis chaosas. Prašau Dievo veikti mano gyvenime, bet suprantu, kad Jis negali veikti chaose. Per šį pasninką daug atradau. Pavyzdžiui, kad man reikia susitvarkyti savo gyvenimą. Tą akimirką, kai pasakiau Dievui: „Sutvarkyk  mano širdį ir gyvenimą“, supratau, kad neleidžiu savęs mylėti, neįsileidžiu meilės ir kaip tik dėl to neįsileidau Dievo į savo širdį. Daugeliui žmonių pasakojau apie Dievo meilę, bet pati to niekada iki galo nepajutau. Supratau, kad iš tikrųjų aš tiesiog neįsileidau Dievo į savo širdį. 

Lilė

Labai norėjau dalyvauti šiame seminare. Čia susidūriau su savo silpnumu ir išmokau jį atiduoti Dievui. Labiausiai mane palietė per Adoraciją ištarti žodžiai: „Jėzau, aš čia“. Ir aš juos kartojau vėliau, kai tik ateidavau į Adoraciją: „Atėjau susitikti Tavęs, kad būčiau arčiau Tavęs ir padaryčiau viską, kas mane priartintų prie Tavęs, ir kad viskas, kas mane atitolina nuo Tavęs, numirtų, o aš galėčiau

prisikelti su tavimi“. Po šio seminaro patirties nusprendžiau dar giliau pažinti Dievo valią sau.

Irina

Dievas tikrai ateina tyloje, aš tai patyriau. Gal čia kas nors atliko generalinę išpažintį, o aš patyriau pirmą didįjį dėkingumą už savo gyvenimą. Tėtis dėstytojas pasakė, kad reikia grįžti į pačią pradžią. Ir Viešpats pradėjo man rodyti tokias paprastas ir šviesias akimirkas, kupinas mano artimųjų meilės. Ačiū Dievui už kiekvieną žmogų, nes akimirkas kuria žmonės.

Svetlana

Seminaro pradžioje sakiau, kad labai pavargau gyventi ir norėčiau pajusti, kad ir mane kažkas myli. Šiame seminare Dievas man atskleidė, kaip daug žmonių mane myli, bet aš ne visada žinau, kaip priimti šią meilę. Noriu pasidalinti šiuo liudijimu. Sūnus gyvena toli nuo manęs, bendraujame žinutėmis: rašau, o jis kartais atsako. Labai retai kalbame telefonu. Vieną vakarą buvau prie telefono ir pamačiau, kad skambina sūnus. Aš pakėliau ragelį ir pradėjau klausinėti, kas atsitiko. Jis atsakė, kad nieko, tik norėjo pasiteirauti, kaip man sekasi. Kai pasakiau, kad jį myliu, išgirdau, kad jis mane myli dar labiau.

Seminaro metu Viešpats parodė akimirkas, kai patyriau meilę ir buvau mylima. Jis leido man jas išgyventi iš naujo.

Violeta

Išgyvenant gavėnios metą čia, šiose rekolekcijose, yra galimybė pasinerti į gilumą. Iš paskaitų labiausiai palietė žodžiai, kad kiekvienos gavėnios pabaigoje yra Prisikėlimas, ir paralelė, kuri buvo nubrėžta su šv. Pranciškum, Transitu, susijusi su perėjimu. Jei  gyvename su Viešpačiu, arti Jo, tai kad ir kiek būtų kančių ar išbandymų, pereinamuoju laikotarpiu mūsų laukia nuostabus susitikimas su Tėvu.

Romana

Ne kartą buvau Medžiugorjėje, bet pasninko seminare dar neteko dalyvauti. Aš nenorėjau vykti – važiavau tik patarus man artimiems žmonėms. Maniau, kad viską žinau, viską matau, girdžiu ir darau beveik viską, ko mokiausi Dievo Motinos mokykloje. Sakiau, kam man reikalingas šis seminaras? Atvykusi labai pykau ir galvojau, kad čia tiesiog pratrūksiu iš pykčio. Iš karto nusprendžiau, kad nieko nedarysiu: nei pasninkausiu, nei tylėsiu. Aš neskaitysiu Šventojo Rašto, net neisiu į Adoraciją. Aš tiesiog sėdėsiu savo kambaryje – viskas mane taip erzino. Bet Dievas veikė savo būdu. Pačią pirmąją Adoracijos dieną pokalbyje su Dievu uždaviau klausimą:

“Kas aš esu? Aš neatpažįstu savęs. Kodėl aš maištauju, kodėl pykstu?“ Per Šventąjį Raštą gavau atsakymą, kad aš, kaip ir Jona, tiesiog bėgu nuo visko. Ir kad šie „Ramybės namai“ – namai, kuriuose vyko seminaras, man yra tokia savotiška žuvis. Tuo metu aš supratau, kokie turi būti mano pastangų tikslai: tai nuolankumas ir puikybė. Jei noriu būti pavyzdys kam nors, pirmiausia sau, savo šeimai, kitiems, turiu nusižeminti ir priimti Dievo valią.