Aš esu Karina, man 23 metai. Dabar aš gyvenu Medžiugorjės bendruomenėje „Marijos šviesa“. Į bendruomenę atėjau 2019 metų lapkritį su vienu troškimu – padovanoti vienerius metus Dievo Motinai. Iš pradžių aš nežinojau, kas manęs laukia, kas su manim atsitiks ir kaip tai atrodys, tačiau nusprendžiau, pasitikėdama lyg vaikas, atiduoti save visą Jai ir pašvęsti vienerius savo gyvenimo metus Jos ketinimams ir Jos planams visam pasauliui. Iškart, kai tik apsisprendžiau, aš pajutau gilią vidinę ramybę ir didelį džiaugsmą. Kiekvieną dieną vis iš naujo aš priimdavau sprendimą pragyventi dieną su Ja, rasdama prieglobstį Jos Nekalčiausioje Širdyje.
Kadangi aš rūpinausi Dievo Motinos ketinimais, Ji rūpinosi manaisiais. Stebuklų ilgai laukti nereikėjo. Didžiausias iš jų – mano šeimos atsivertimas. Mano tėvai visada buvo prieš Medžiugorję. Iki paskutinio mano išvykimo momento jie vylėsi, kad aš apsigalvosiu ir niekur nevažiuosiu. Bet vistiek aš nepalioviau melstis ir pasitikėti Marija dėl savo tėvų, tikėdama, kad Ji būtinai pasirūpins jų sielomis. Taip ir nutiko.
Šių metų kovo mėnesį mano tėvai pirmąkart atvyko kaip piligrimai į Medžiugorję. Ir nutarė atverti savo širdis Dievui per Mariją. Kai jie grįžo namo, jie pradėjo gyventi taip, kaip mus kviečia Marija: Rožinio malda – kasdien, pasninkas – trečiadieniais ir penktadieniais, šventa Išpažintis, Eucharistija, kasdieninis Švento Rašto skaitymas. Perkeisti šios meilės, jie pradėjo liudyti aplinkiniams apie gyvenimo grožį su Marija. Ir netrukus tai pradėjo duoti vaisių, jų širdys pradėjo pamažu keistis. Jie prisipildė taika ir džiaugsmu ir vėl atrado gyvenimo prasmę. Savo nauju gyvenimu jie parodė meilės pavyzdį ir savo dukroms. Mūsų laikais tai yra svarbiausia – mylėti kiekvieną gyvenimo akimirką ir daryti meilės darbus, o Meilė pati atvers ką panorėjusi.
Šis mano tėvų pasikeitimas ir jų sugrįžimas prie Gyvojo Dievo taip paveikė mano seserį, kuri praktikavo budizmą, kad neužilgo ji panaikino Budos altorių mūsų namuose, o į jo vietą pastatė Mergelės Marijos statulą.
Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas padaryti tai: su vaikišku pasitikėjimu atsiduoti Dievui ir Marijai ir liudyti apie grožį ir meilę šiuo sunkiu metu. Kartais būna nelengva, ypač tomis minutėmis, kai žmogus nemato net spindulėlio vilties, ir jam atrodo, kad viskas prieš jį, kad pasaulis griūva. Bet Dievas ir Mergelė Marija nuolat mums primena: „Nebijokite. Aš su jumis.“ Šis sakinys yra paminėtas Biblijoje 365 kartus. Tai yra dėl to, kad mes kasdien, kiekvieną momentą tai atsimintume. Kas benutiktų, Dievas visada su mumis ir niekada mūsų neapleis, ypač bėdoje,- tada Jis dar arčiau mūsų, negu mes manome.
Taip ir su tuo sunkumu dėl epidemijos, kuri karaliauja pasaulyje,- jis gali tapti mums pamoka, išbandymu, egzaminu, kad trumpam sustoti ir pažvelkti į savo širdį, dar labiau priartėti prie Jėzaus ir atiduoti savo gyvenimą Kūrėjui.“ Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 2). Jis, kaip besąlygiškai mylintis Tėvas, nori, kad mes, Jo vaikai, augtume, todėl apvalo mus, o apvalymo procesas kartais būna skausmingas ir sunkus. Bet tai, kas nieko nekainuoja – nieko nėra verta. Žmogus supranta ko nors kainą tada, kai to netenka.
Taip ir mano situacijoje. Dabar man prireikė kuriam nors laikui grįžti į Slovakiją dėl koronaviruso. Man buvo labai sunku priimti sprendimą ramiai ir su pilnu atsidavimu Dievui. Nors tai mane skatina dar labiau būti dėkingai, atsidavusiai ir pasitikėti Dievu, tikint, po kiekvienos audros pasirodo saulė. Tam kviečiu ir Tave, mielas/ miela drauge. Melskis, tikėk, ir Tu pamatysi stebuklus savyje ir aplink save. Tu tapsi kaip namas ant uolos, ir niekas nepalauš Tavęs, jei tu būsi tvirtai „įsišaknijęs ir įsitvirtinęs“ Kristuje. „Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mt 7, 25).
Te Dievas ir Mergelė Marija laimina Tave ir teikia Tau stiprybę.
Karina, Slovakija