Šių metų balandžio 23 – 25 dienomis Medžiugorjėje vyko Lietuvos dienos, kuriose dalyvavo beveik 200 lietuvių piligrimų iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Didis džiaugsmas užplūdo visų širdis, Medžiugorjėje pamačius dalelę Lietuvos.

Mintis surengti lietuvių dienas kilo bene prieš metus, kai po kasmet Marijos Šviesos bendruomenės organizuojamų Tylos, pasninko ir maldos rekolekcijų saujelė ten dalyvavusių entuziastų pajuto paraginimą kviesti į šią malonės vietą kuo daugiau tėvynainių. Marijos radijo atstovai nusprendė pakviesti į Dangaus ambasadą – Medžiugorję – Marijos radijo bangomis, vesdami specialią laidą Medžiugorjės tema „Mano vaikai, melskitės“. Jos įrašus, o taip pat dalyvavusiųjų liudijimus galima išgirsti čia https://www.marijosradijas.lt/laidos-mobile/krikscioniskas-dvasingumas-mobile/274458-kelione-su-marija.html. Gal teko girdėti, kad ir Marijos radijas yra Medžiugorjės vaisius?

Mergelė Marija, Taikos karalienė, Dievo ir mūsų Motina, yra pasakiusi, kad nė vienas žmogus į Medžiugorję nepatenka atsitiktinai ir kiekvieną Ji pakviečia asmeniškai. O mums ypač džiugu, kad į šį asmeninį kvietimą atsiliepė mūsų brangūs ganytojai. Esame dėkingi, kad mus vedė ir lydėjo Jų Ekselencijos Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Jų malda, buvimas ir globa dar plačiau atvėrė Dangaus vartus, o taip pat ir mūsų širdis. Taip pat mus lydėjo kunigai, kurių tarnystė (klausant išpažinčių, pagalba vertėjaujant ir kt.) buvo labai vertinga Lietuvos dienų Medžiugorjėje programos dalis. Norisi pasidžiaugti, kad kai kurių atvykusių kunigų pašaukimai į kunigystę taip pat buvo  Medžiugorjės aplankymo vaisius („Jūs pažinsite juos iš vaisių“ Mt 7, 15–20).

Tie piligrimai, kurie atvyko ankstėliau, galėjo kiek pasivaikštinėti po Medžiugorję, išgirsti iš Kanados prieš tris dešimtis metų čia atvykusių Patriko ir Nensės gyvenimo istoriją, kurios pagrindinė mintis – dėkingumas kunigams už tai, kad jie už mus atiduoda savo gyvenimus, už savo kaimenę guldo galvą ir tik per jų rankas yra atveriami Dangaus vartai Šventosios Išpažinties metu. O taip pat ir tai, kad gyvenimas Marijos pranešimais daro stebuklus mumyse ir aplinkui mus.

Pirmąją Lietuvos dieną Medžiugorjėje mus sutiko ir pasveikino Marijos Šviesos bendruomenės įkūrėja Tereza Gažiova, kuri papasakojo apie tai, kaip prasidėjo Mergelės Marijos apsireiškimų istorija šiame mažame Bosnijos ir Hercegovinos kaimelyje. Tereza pristatė ir penkias Mergelės Marijos mokyklos praktikas, kurioms visi esame kviečiami: Rožinį, kasdienį Šv. Rašto skaitymą, Šv. Mišias, pasninką ir kasmėnesinę Išpažintį. Tereza taip pat kalbėjo apie tai, kad Mergelė Marija, kuri šiame krašte prisistato kaip Taikos karalienė, viename Savo pranešimų (2009 metais lapkričio 14 dieną) yra sakiusi: „Tai, ką Aš pradėjau Fatimoje, aš pabaigsiu Medžiugorjėje. Mano Širdis triumfuos“. Šie žodžiai mums šiandieniame sociopolitiniame kontekste yra ypač aktualūs ir teikia vilties žinant, kad Fatimoje Mergelė Marija tiesiogiai kalbėjo apie Rusiją ir prašė ją paaukoti Jos Nekalčiausiajai Širdžiai.

Lietuviai buvo šiltai sutikti ir pasveikinti Medžiugorjės klebono pranciškono Zvonimiro Pavičičiaus, o Šv. Mišių metu mus sutiko ir homiliją sakė apaštališkasis vizitatorius Medžiugorjėje Aldo Cavalli. Jis pabrėžė, kad Medžiugorjė yra malonės vieta ir Mergelė Marija mus lydi maldoje, kurios centras – Eucharistija. Po pietų visi piligrimai kopė į Podbrdo vadinamą apsireiškimų kalną, o grįžę prisijungė prie kitų maldininkų iš viso pasaulio vakaro maldos programoje Šv. Jokūbo bažnyčioje. Vakaro programoje skausmingosios Rožinio dalies maldos metu, prieš prasidedant Šventoms Mišioms, visi turėjo galimybę tyloje atverti savo širdis ir pasveikinti Taikos Karalienę (apsireiškimo laikas).

Antrąją ir trečiąją Lietuvos dienomis Medžiugorjėje turėjome išskirtinę galimybę ir dovaną išgirsti tėvo Ljubo Kurtovičiaus paskaitas, kuriose jis dalijosi įvairiomis mintimis ir įžvalgomis. Jo tekstus kas mėnesį skaitome gavę Marijos Šviesos naujienlaiškius, tad buvo didelė malonė gyvai girdėti ir matyti šį tiesiai į širdį kalbantį kunigą.

Stiprus lietus pakoregavo mūsų programą, tad antrąją dieną vykome į Čenakolo bendruomenę, kur išgirdome įkvepiančias gyvenimų kaitos istorijas, kur galėjome įsitikinti, kad „Dievui nėra nieko neįmanomo“ (sesuo Elvyra). Čenakolo bendruomenė, įkurta 1983 metais, buvo Dievo švelnumo atsakas į nevilties šauksmą jaunų žmonių – pavargusių, nusivylusių, be vilties, priklausomų nuo narkotikų, tačiau ieškančių džiaugsmo ir tikrosios gyvenimo prasmės.

Paskutiniąją programos dieną taip pat išgirdome apie Kryžiaus kelio prasmę, apie tai, kad Mergelė Marija mus kviečia bendradarbiauti, aukoti įvairius sunkumus ir išgyvenimus, o ypač melstis Jos intencijomis. Kopėme į Križaveco kalną, kuriame buvo girdėti lietuvių maldos. Jas skyrėme už Taiką Ukrainoje ir Lietuvoje, kurios nepriklausomybės istorija, kaip paminėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, liudija apie Dievo stebuklus, padarytus mūsų tautai. 

„Kryžius – pergalės ženklas, šiuo ženklu nugalėsi!“

Esame paraginti nepamesti gautų Dangaus dovanų ir toliau gyventi Marijos pranešimais, išgyventi piligrimystę nešant Medžiugorjės žinią ten, kur esame. Esame pakviesti kurti net ir mažas maldos grupeles, nes  „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20) ir tokiu būdu melstis už taiką, nes „Pasninkas ir malda gali sustabdyti net karą“( 1982 m. rugpjūčio 6 dienos pranešimas). 

Labai viliuosi, kad Lietuvos Medjugorjės dienos tapo nuostabia pradžia atnaujinant intencijų ir planų, kuriuos Dievas turi Lietuvoje viso pasaulio išganymui per Mergelę Mariją, išsipildymą. Taip pat tikiu, kad galėsime susitikti Medjugorjės dienose ir kitais metais!

Ačiū, kad esate Marijos ištiestos rankos ir kad atsiliepėte į Jos kvietimą.