2013-ųjų metų rudenį aš su sūnumi Aleksejumi vykau į piligri- minę kelionę į Medžiugorję. Labai panorau ten pabūti po to, kai perskaičiau apie ją s. Emanuelės knygą. Mes su sūnumiten važiavome dviese, kadangi grupė nesirinko, o kelionės atidėlioti nesinorėjo.
Per visą mūsų piligrimystę, nuo pradžios iki galo, aš jaučiau mūsų Gerosios Dangiškosios Motinos buvimą, lyg Ji pati būtų vedusi mus už rankų. Ši šventa žemė nė vienam neleidžia likti tokiam pačiam, koks buvo prieš tai, ir mes ten nuvykome atnaujinti, kur visai bendruomenei išpasakojome, ką mums teko patirti bei pamatyti. Aš jaučiau dvasinį pakilimą, ir mes dar nežinojome, kokie išbandymai kitais metais laukė visos mūsų šeimos, o mūsų Geroji Dangiškoji Mama žinojo, ir mus pakvietė, idant sustiprėtų mūsų tikėjimas.
Namo pargrįžus, viskas vyko kaip anksčiau. Mes dirbome, meldėmės, sekėme prane- šimus ir stengėmės jais gyventi. Taip pat rengėmės piligriminei kelionei į Šventąją žemę, į Jeruzalę. Tik manęs laukė visiškai kita piligrimystė,
kurios visai netroškau, nes buvo ir skaudi, ir sunki.
2014-ųjų vasarą ant nago aš pastebėjau dėmę ir, aplenkusi vizitą pas gydytoją, užsiėmiau savigyda. Vaistinėje nusipirkau paveikios prie- monės ir pradėjau ja gydytis, o iš tikrolėtai save žudyti. Lygiai po 20 -ties dienų mano kepenis ištiko koma, nes prasidėjo vaistų sukeltas sunkios formos hepatitas. Buvo kovojama dėl mano gyvybės, ir tuo metu mes visi uoliai atsidėjome Rožinio maldai. Meldėsi visa mūsų bendruomenė, o pagerėjimo kaip nebuvo, taip nebuvo. Man pasiūlė gydytis Maskvoje, bet maskviškėse klinikose reikia nemažai sumokėti, todėl nusprendžiau ten nuvažiavusi tik konsultuotis. Kaip mes nustebome, kai man pasiūlė išsitirti ir gydytis nemokamai. Visi stebėjosi, kaip tai iš viso įmanoma, ir mes dar kartą įsitikinome, jog su Dievu viskas yra galima, ir visos durys atsiveria priešais Dieviškąją Apvaizdą.
Visos dienos, praleistos ligoninėse, net ir mano sveikatai pačios nenaudingiausios, nepraėjo veltui. Aš supratau, kodėl Šventoji Marija atkakliai prašo melstis už žmonių atsivertimą. Daugybė žmonių serga, labai kenčia ir miršta, bet tik nedaugelis kreipiasi pagalbos į Vyriausiąjį IŠGYDYTOJĄ.
Po mano grįžimo namo praėjus dviems savaitėms, mano mamai operavo širdį, kadangi ji taip dėl manęs pergyveno, kad ta įplyšo. Mes ir vėl visi drauge meldėmės, ir operacija
praėjo sėkmingai. Mūsų bendru- omenė yra įkūrusi dvi maldos grupes: “Gyvąjį Rožinį”, kurio nariai kasdien užtardami meldžiasi mūsų parapijiečių intencijomis, ir “Maldingos motinos”, kurios meldžiasi už visus vaikus. Mūsų parapija turi
“Švenčiausiosios Mergelės Marijos Šventojo Rožinio” vardą, ir mes žinome Jos užtarimo galią. Viską, ko mes prašome, Ji perduoda Viešpačiui, o Jis padaro stebuklus. Mūsų parapijiečiai
suranda darbus, šeimos būna išsaugomos, įvyksta išgijimai. Prieš pusę metų mes pradėjome melsti mūsų parapijietės mamai sveikatos, nes susirgo hepatitu C, ir mūsų malda buvo išklausyta. Šiandien virusas jau nerandamas, o ji ėmė taisytis, ir, svarbiausia, pradėjo tikėti.
Noriu visiems palinkėti visuomet ir visur kur pasitikėti Viešpačiu ir Dievo Motinos užtarimu, nes jie yra labai arti tų, kurie save Jiems patiki, ir niekada nepalieka tų, kuriems reikia Jų pagalbos.
(Irina, Rusija)
Foto: Sarmite Bogdanoviča