“Po dviejų dienų Jezus išvyko iš ten į Galilėją. Pats Jėzus buvo pareiškęs “ Pranašas negerbiamas savo tėviškėje. Kai Jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai pagarbiai Jį priėmė, nes buvo matę Jo darbus per šventes Jeruzalėje, mat ir jie buvo nukeliavę į tas šventes. Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. Išgirdęs jog Jėzus iš Galilėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas Jį ir maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų. Jėzus jam atsakė: “Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite ” O valdininkas prašė: “ Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė. Jėzus jam atsakė: “Eik, tavo sūnus gyvas.” Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo. Pareinantį jį pasitiko tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo kurią valandą jam pasidarė geriau. Jie atsakė: Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis.“ Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam:“ tavo sūnus gyvas“. Ir įtikėjo jis ir visi jo namai.” (Jn. 4: 43-54).
Jėzaus žodžiuose karaliaus valdininkui girdime pastabą: «kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite». Šia pastaba Jėzus kviečia darbuotis dėl savo tikėjimo. Kad mes nesiektume, kažką pamatyti, nebėgiotume ieškodami ženklų ir stebuklų, greitų išgydymų, bet kad tikėtume! Tikėtume į Jėzų! Neieškotume Jėzaus tik tada, kai mums kažko reikia – netgi – jeigu tai sūnaus išgydymo, kaip šio valdininko atveju. – ne tik, kad gautume iš Jėzaus ką nors, kad Jis dėl mūsų kažką padarytų, išpildytų mūsų prašymą, išgirstų maldas, išgydytų mus, bet kad mes tikėtume Jėzų. Kad mes kurtume asmeninius santykius su Juo, kad Jėzus mums būtų svarbus – ir tada, kai mums gera, ir tada kai sunku, ir tada, kai siaučia koronovirusas, ir tada, kai jo nėra.
Epidemijos, izoliacijos, patarnavimas vienatvėje -tai tikėjimo metas! Tai nėra laikas bėgiojimo iš bažnyčios į bažnyčią, nuo vieno kunigo prie kito, iš vienų dvasinių pratybų į kitas.
Tai laikas tikėjimo! Tikėjimo į Dievą – kad Dievas su mumis, kad mes – Jo numylėti vaikai, laikas, kad gyventume Jame, kaip sako šv. Paulius. Tai laikas, kad savo laiką, save, savo šeimą, kitus žmones patikėtume Jėzui.
Šito moko Jėzus savuosius mokinius ir moko mus. Jis moko laisvei, moko tapti mylinčiais. Moko pasninko ir tylos. Šis gavėnios laikas – laikas pasninko ir tylos. O drauge – skaidraus tikėjimo ir atsidavimo Jėzui.
Po savo atsimainymo ant Taboro kalno Jėzus uždraudė mokiniams apie tai pasakoti. “Besileidžiant nuo kalno Jėzus jiems įsakė Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“. (Мt 17:9). Kodėl Jėzus neleido mokiniams pasakoti apie savo tokią reikšmingą patirtį, bet pakvietė juos tylėti? Argi kvietimas nutylėti neprieštarauja būtinumui skelbti tokiai svarbiai patirčiai kaip atsimainymas?
Apmąstydamas Jėzaus kvietimą mokiniams tylai, aš prisiminiau Dievo Motinos pranešimą 2020 vasario 25
”Brangus vaikai Šiuo palaimingu laiku noriu matyti jūsų veidus perkeistus maldoje. Jūs taip paskendę žemiškuose rūpesčiuose, kad nejaučiate kad pavasaris ant slenksčio. Vaikeliai, jūs pašaukti atgailai ir maldai. Kaip gamta už naują gyvenimą kovoja tyloje, taip ir jūs pašaukti maldoje atsiverti Dievui, kuriame jūs patirsite taiką ir pavasario saulės šilumą savo širdyse. Ačiū kad atsiliepėte mano kviečiami.“
Dievo Motina kreipia mūsų žvilgsnį pirmiausia į gyvybę gamtoje, kad padėtų mums suprasti dėsningumą dvasiniame gyvenime. Nuo sukūrimo Ji veda mus prie Kūrėjo. Nuo atsimainymo gamtoje – į mūsų atsimainymą.
Traukiasi žiema, ateina pavasaris. Praeina šalčiai, ateina atšilimas. Ant medžių iš lėto pasirodo pumpurai. Tai naujo gyvenimo ženklai. Tai švelnaus ir stebuklingo gamtos ir saulės šiltų spindulių prisilietimo prie stiebelių vaisiai. Šitai nepamatysi triukšme, bet viduje – tyloje. Mums tai vyksta tyloje, bet stiebelio viduje vyksta kova: «gamta kovoja už naują gyvybę tyloje». Ši kova – atsimainymo procesas.
Miestietis atėjo pas žmogų, gyvenantį dykumoje, apie kurį girdėjo, esant nepaprastai išmintingu. «Kas yra tyla?», klausia jis dykumoje gyvenančio.
Šis nieko neatsako. Abu ilgai tyli. Paskui pradėjo lyti. Tada dykumos žmogus rodydamas į laukus, kur jis neseniai pasėjo kviečius, taria «Girdi lietų?», klausia jis. Ir tuoj pat priduria: «Lietus drėkina dirvą ir padės kviečio grūdams augti. Šitai aš vadinu tyla.
Miestietis linkčioja galva ir tyli. Staiga pasirodo saulė ir dykumos žmogus rodo į augalą, ant kurio matėsi smulkūs pumpurėliai. «Kiekvieną dieną saulės spinduliai krinta ant šių pumpurų, ir tie po truputį atsiskleidžia ir tokiu būdu tampa žiedais. Tai aš vadinu tyla».
Tylėdami jie ėjo toliau apšviesti saulės spindulių.
Po kurio laiko miestietis pradėjo kalbėti: «Reiškia tyla daugiau nei triukšmo nebuvimas. Tyla – ne pauzė, bet tyloje kažkas vyksta – iš tikrųjų kažkas labai svarbaus», tyliai pasakė miestietis ir nusprendė pasilikti dykumoje, kad pažintų tylą.
Malda – panašiai tam, kas vyksta gamtoje. Joje susitinka Dievas ir žmogus, Dievo meilė ir žmogaus širdis. Jeigu žmogus atsiveria Dievo meilei, su juo įvyksta kažkas panašaus, kas su stiebeliu saulės spinduliuose. Dievo meilė prisiliečia, malonina , sušildo ir pripildo žmogaus širdį ramybe, taika . Šis Dievo meilės prisilietimas žmogiškai būtybei yra jo širdies atsimainymas.
Vidinis atsimainymas, panašus medžiams pavasarį ir jis – matomas veide. Veidas – spindintis, ramus, džiaugsmingas ir skleidžia švelnios Dievo meilės patirtį. Vienok, tai neįvyksta taip paprastai. Tam reikia kovos.
Kalbėdamas apie slaptumą melstis, pasninkauti ir duoti išmaldą , Jėzus veda mus iš išorinės į vidinę patirtį. Čia širdyje mes susitinkame su Dievu, kuris „mato slaptoje„ Tik širdies tyloje mes galime pajausti Dievo žvilgsnį ir patirti kaip sušildo Jo meilės spinduliai. Karlo Karetto sako: «Dievas nepasiekiamas, ir tik Jis gali man atskleisti Save savo keliais, nepakartojamais žodžiais, supratimu, išeinančiu už visokio supratimo ribų. Todėl tikroje maldoje man reikia labiau neveikti negu veikti. Tylėjimas, o ne žodžiai. Garbinimas, bet ne mokymas. Nusiteikimas, bet ne veikimas. Tikėjimas, o ne protas»
Jėzus uždraudžia mokiniams kalbėti apie Jo atsimainymą, nes jų širdys vis dar nebuvo atsimainę. Jie bus perkeisti po kovos, kada “Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.”; tik po Didžiojo penktadienio , Tylaus šeštadienio, Prisikėlimo ryto ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. .
Mokinių atsimainymas įvyko tyloje. Vidinėje kovoje. Palikdami save, savo planus, savo idėjas apie Jėzų. Mirimas savajam ego leido Šventajai Dvasiai įeiti į jų širdžių tamsą. Tik po to jie galės liudyti kitiems apie tai, ką patys išgyveno. Jeigu jie būtų kalbėję apie savo patirtį be savo pačių širdžių atsimainymo, jų žodžiai nebūtų buvę subrandinti dėl kitų žmonių, kurie jų klausėsi..
Marija – tylos mokytoja, nes Ji kalba iš savo patirties. Po Arkangelo Gabrieliaus žodžių, kurių Ji nesuprato, Ji pasilieka tyloje, apmąstyme, įeina tų žodžių į gelmę. Evangelistas Lukas sako: «Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas» (Lk. 1:29). Kiekvienoj naujoj situacijoj Marija nelieka paviršutiniška tam, kas vyksta, bet eina gilyn tyloje. Šv. Lukas sako: “Маrija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”(LK 2:19). Маrija nevaikšto ir nekalba apie savo išgyvenimus visiems aplink, bet saugo Savo širdyje “Jo Motina laikė visus šiuos dalykus savo širdyje ”(Lk.2:51).
Iš savo patirties Motina moko mus, savo vaikus: «Todėl, vaikeliai, širdies tyloje pasilikite su Jėzumi, kad Jis savo meile galėtų jus perkeisti ir atnaujinti.“ (25.07.1998). Išorinė tyla – tik pradžia maldos širdimi. Būtina tęsti, įsigilinti ir įeiti į tylą.
Kartą žmonės atėjo pas vienuolį, kuris gyveno susikaupime ir tyloje. Jie paklausė jo: “Kokia jūsų gyvenimo tyloje prasmė? ” Tuo momentu vienuolis kaip tik buvo pasisėmęs vandens iš gilaus šulinio. Jis atsakė savo lankytojams: “Pažvelkite į šulinį. Ką jūs matote?” Žmonės pažiūrėjo į gilų šulinį. “Mes nieko nematome”,- jie atsakė.
Po kurio laiko vienuolis kviečia savo svečius: “Pažiūrėkite į šulinį! Ką matote?” Žmonės vėl pažiūrėjo žemyn. “Dabar mes matom save!”
Vienuolis tarė: “Matote, kai aš sėmiau vandenį, kurį laiką jis liko sujudintas. Dabar vanduo ramus. Tai tylos ir tylėjimo rezultatas: tu matai pats save!”
Be tylėjimo ir vienumos mes negalime matyti nei savęs, nei Jėzaus, nei kitų žmonių. Taip pat be tylėjimo mes negalime pastebėti, kas prieš mūsų akis, kas mums suteikta. O taip daug mums duota! Kiekviena diena! Kiekviena akimirka! Mes, tikriausia, pastebim tai tik dabar. Dėkui, kad sustabdė mus mūsų skubėjime.
Kokios tai dovanos? Tavo šeimos nariai, oras, kuriuo kvėpuoji, paukščiai, čiulbantys lauke, pavasaris, kuris ateina, mėlynas dangus, gėlės, kurios skleidžiasi laukuose. ..
Jeigu mes nuolatiniame triukšme ir pokalbiuose, mes negalime išgirsti nei savo balso, nei kitų, tuo labiau Dievo balso. Tik tada, kai širdis nurimsta ir akis labiau dėmesinga, mes galime išgirsti, priimti, pastebėti, suprasti. O tai nėra lengva. Tai kova. Kova už tai, kad sustoti, klausytis, įsižiūrėti, nutilti, nereaguoti..
«Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė “Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių” (Мt 17:9).
Gavėnia. Velykos- Prisikėlimas čia pat. Mes sustojome. Tai galimybė panirti į tylą….Pasitikėti Jėzumi….Tikėti į Jį….Amen.