Mąstymas gavėnios metu (t. Marinko Šakota)

Garbė Jėzui Kristui !
Brangūs ir gerbiami bičiuliai, nuoširdžiai sveikinu jus visus.
Prasidėjo Gavėnios metas, palaimingas laikas pasiruošti Velykoms.
Viena svarbiausių mūsų praktikų šiuo metu – pasninkas. Pasninkas, – drauge malda ir geri darbai.
Pasninkas – taip pat vienas iš svarbiausių Dievo Motinos Medžiugorėje kvietimų.
Kvietimas pasninkauti sutinkamas jau Biblijos pradžioje, Šventajame Rašte. Viešpats kalba: «…nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti!» (Pr. 2:16). Pasninkas primenamas ir kitose Šventojo Rašto knygose. Pasninkavo pranašai, pasninkavo Jėzus, pasninkavo pirmosios krikščionių bendruomenės. Visos krikščionių istorijos bėgyje buvo praktikuojamas pasninkas, kol ši praktika išnyko 20 amžiuje.
Vienas kunigas tėvui Slavko Barbaričiui pasakojo: «Čia (Medžiugorėje) aš supratau, kad per 30 savo pamokslavimo metų aš nė karto nekalbėjau žmonėms apie pasniką, pav, nepaaiškinau, kodėl, kaip, kada pasninkauti, apie pasninko pavojus ir pranašumą. Žinoma, užsimindavau apie pasninką, bent per gavėnią. Dabar, skaitydamas Bibliją apie pasninką, klausiu savęs, kaip galėjau nematyti šito raginimo, jeigu jis praktiškai sutinkamas kiekviename Šv Rašto puslapyje. Jėzus pasninkavo, kalbėjo apie pasninką. Jis sakė, kad Jo sekėjai taip pat pasninkaus. Aš nuolat klausiu savęs: kaip tai galima ? Ir bijau, kad yra dar daugybė tokių ženklų, kuriuos sutinku mano atsivertimui, kad pagaliau galėčiau juos pastebėti».
Kas yra pasninkas?
Pasninkas tai ne dieta. Dieta išimtinai skirta kūnui, o krikščioniškoje pasninko koncepcijoje pagrindinis dėmesys skiriamas vidiniam pasauliui ir širdies / atnaujinimui/ perkeitimui.
Pasninkas – tai «nusižeminimo prieš Dievą aktas, lydimas atgailos, išreikštos būtinybe atsiversti nusigręžti nuo nuodėmės, egoizmo, kad Dievą mylėti labiau už viską, o artimą,- kaip patį save. Jo tikslas – perkeitimas visos mūsų esybės: kūno, sielos ir dvasios. Pasninkas būtinai lydimas malda ir gailestingumo darbais».
Pasninko pagalba ištiriu save, kad pamatyčiau, KUO MAITINUOSI, KUO GYVENU…
KAIP PASNINKAUTI
Dievo Motinos raginimuose yra kvietimas augti, tobulėti. Kartą regėtojai paklausė Dievo Motinos, koks pasninkas pats geriausias. Dievo Gimdytojos atsakymas buvo: «Pats geriausias pasninkas – su duona ir vandeniu» (1981.7. 21.)
Vėliau Dievo Gimdytoja kvietė pasninkauti «griežtai» (1984.8.14)
«Aš kviečiu kiekvieną iš jūsų, brangūs vaikai: melskitės ir pasninkaukite dar nuoširdžiau» (1991.8. 25.)
Paskui Dievo Motina kvietė mus augti pasninkavime, išgyventi pasninką iš vidaus. Dievo Motina trokšta, kad pasninkas tikintiesiems nebūtų koks tai išorinis, bet vidinis. Todėl Ji kviečia: Pasninkaukite širdimi..
«Šiandien kviečiu jus pradėkite pasninkauti širdimi. Yra nemažai žmonių, kurie pasninkauja tik todėl, kad taip priimta, todėl, kad yra toks paprotys, kurio niekas nenori pažeisti. Aš prašau parapijos pasninko, kuris būtų padėka Dievui už tai, kad Jis leido Man taip ilgai pasilikti šitoje parapijoje.Brangūs vaikai,pasninkaukite ir melskitės širdimi» (1984. 9.20.)
Reiškia, yra dvi pasninko rūšys:
a) pasinkas pagal paprotį;
b) pasninkas širdimi
Pasninkas – tai procesas. Nuo papročio prie širdies. Nuo išorinio – į vidinį. Svarbu nepasilikti tik išorėje, bet eiti gilyn, širdin.
Pranašai kvietė į tai. Pranašas Joelis šaukė: «Tačiau net dabar,- tai Viešpaties žodis,- grįžkite pas mane visa savo širdimi,- pasninku, verksmu ir raudojimu,- perplėškite sau širdį, o ne drabužius, grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą; nes Jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti». (Jl. 2, 12-13)
Pasninkas – tai ne užsitarnavimas nuopelnų prieš Dievą. Prisiminsim fariziejų: jis meldžiasi šventovėje ir pasninkauja du kartus savaitėje. Jėzus gi sako, kad jo malda Viešpačiui buvo nepriimtina. Pasninkas – nėra mūsų nuopelnai prieš Dievą. Mes netampame geresni ar svarbesni Dievo akyse dėl to, kad pasninkaujame. Dievui svarbu tik tai, kas vyksta su mumis pasninko metu.
Kartais mes giriamės kitiems, kad pasninkaujame. Mes tai pabrėžiame, kad kiti girdėtų. Kodėl Jėzus priešingas tam, kad žmonės žinotų, jog mes pasninkaujame ?
Todėl, kad mes pasninkaujame ne tam, kad patiktume žmonėms.
Pasninką gal panaudojam tam, kad pasotintume ir įtvirtintume savo egoistinį «aš» O mums kaip tik reikia priešingai: silpninti savąjį «aš» ir išlaisvinti iš jo egoizmo.
KADA PASNINKAUTI?
Taikos Karalienė kviečia pasninkauti dvi dienas savaitėje: trečiadieniais ir penktadieniais
Medžiugorėje mes įpratome pasninką vadinti gyvenimu su duona ir vandeniu.
Pasninkas – tai ne tik atsisakymas ko nors. Pasninkas – tai gyvenimas su duona ir vandeniu. Tai reiškia, kad pasninko dienomis aš išgyvenu su duona ir vandeniu. Aš pasirenku šį maistą. Tai mano maistas, kuriuo aš gyvenu.
Yra tokia taisyklė : duoną gerti, vandenį valgyti.
Visada laužyti duoną, nevalgyti nuo viso gabalo. Iš lėto valgyti duoną: rūpestingai sukramtyti, kolei tampa skysčiu. O vandenį gerti gurkšnelis po gurkšnelio …
Akcentas – į duonos ir vandens kramtymą. Šitą duonos ir vandens valgymą kramtymą galime paversti malda. Pavyzdžiui, Jėzau, ačiū Tau…Jėzau, Tu – gyvenimo Duona…Jėzau, Tu – gyvybės Šaltinis….
Pasninke yra fizinis /kūniškas/ aspektas
Pasninkas, krikščionišku požiūriu apima, visą žmogų – jo kūną, sielą ir dvasią.. Tai procesas, kuris prasideda išorėje, bet nepasilieka tik išorėje. Jo tikslas – širdies perkeitimas ir santykių su Dievu gilinimas.
Pasninkas pataiso neteisingą maisto priėmimo ir maitinimosi būdą. Kadangi dauguma žmonių valgo tris kartus daugiau, nei jiems iš tikrųjų reikia, pasninkas išlaisvina nuo viršsvorio, apsunkinančio organizmą. Dėl šito pertekliaus pirmiausia kenčia širdis, bet taip pat ir kiti organai, ir tokiu būdu sumažėja organizmo atsparumas ligoms. Tėvas Slavko Barbarič sako: «Kaip taisyklė, tai atsitinka, jeigu žmogus valgo greitai – tuo atveju jis nespėja pajausti, koks maisto kiekis organizmui būtinas. Tuo pačiu pažeidžiamas svarbus organizmo, kuris siunčia signalą, kiek maisto ir gėrimo jam pakanka, tarpusavio ryšys su galvos smegenimis, priimantiems šį signalą. Tai negatyviai veikia kiekvieną organizmą».
Greitu valgymu ir įvairiais kitais būdais dauguma žmonių terorizuoja savo kūną, nes negirdi kaip jis kalba: «Pakanka!» Todėl tėvas Slavko prieina išvados: «Jeigu mes negirdime savojo kūno, kada persivalgome, kaip mes galime girdėti kitą žmogų?»
Tai nereiškia, jos pilni žmonės blogi, o liekni – geri, arba kad viršsvoris yra kliūtis kelyje į šventumą. Priešingai! Šventųjų sąraše dažnai randame ir pilno sudėjimo žmones.
Pasakoja, kad viename dominikonų vienuolyne broliai vienam brolių specialiai taip išpjovė stalą, kad šis dėl savo storumo galėtų prie jo prisėsti ir pavalgyti. Tai buvo šventasis Tomas Akvinietis.
Visgi, nežiūrint pilnų žmonių geranoriškumo, mes vis tiek turime rūpintis savo kūnu, kurį mums Kūrėjas davė, ir pasninkas – vienas iš būdų juo rūpintis. Pasninkas ne tik išlaisvina nuo viršsvorio, bet ir išvalo organizmą nuo susikaupusio užterštumo nuo valgomo maisto
Viena kinų patarlė skelbia: «Ketvirtis maisto jūsų kūnui, trys ketvirčiai- gydytojui. Todėl liaudies išmintis priėjo išvados: «Tebus maistas tau vaistais, bet ne vaistai maistui».
Žinoma, kūnas ir siela tarpusavyje susiję, jie vienas kitą veikia. Todėl reikia rūpintis ne tik maistu, kuriuo maitiname savo kūną, bet ir sielos būsena. Vieną mūsų pranciškoną vienuolį, švenčiantį 106 metų sukaktį paklausė, kuo jis maitinosi, jei sulaukė tiek metų. Į tai jis atsakė: «Svarbu ne tai, ką tu suvalgai, bet tai, kas tave suvalgo».
Pasninko esmė ne tik valgio ir gėrimo atsisakymas. Atsisakymas – tik pradžia, esmė yra vidinis keitimasis. Apie tai kalbėjo šv. Jonas Auksaburnis «Tegul mūsų liežuvis pasninkauja nuo biaurių ir negražių žodžių, nes kokia nauda, jeigu, iš vienos pusės, mes vengiame valgyti vištieną arba žuvį, o graužiame savo brolius».
Juozapas Ratcingeris /Popiežius emeritas Benediktas XVI/ apie tai rašė, kad pasninkas gali būti pažadintas egoistinių motyvų: «Tai tiesa , kad šiandien pasninkas praktikuojamas įvairiais tikslais: medicinos, estetiniais ir kt. Ir tai gerai. Bet vien tokio pasninko neužtenka. Nes tokio pasninko tikslas visada lieka manasis «aš». Toks pasninkas neišlaisvina žmogaus iš jo paties, bet priešingai – uždaro jį pačiame savyje».
Pasninko metu būtinas dėmesingumas, kad nesusikoncentruoti vien į išorę ir taip nepasukti neteisinga kryptimi. Tokį žmogų, kuriam pasninkas tapo tikslu jam pačiam, Jėzus nurodo – fariziejų, besimeldžiantį Šventykloje
Luko Evangelijoje pasakyta: «Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: «Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip va šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju » (Lk.18, 11-12).
Jeigu kas pasilieka tik fariziejiškam lygmenyje – ir pasninkauja tikslu lieknėti, pasiekti trokštamą formą – išvaizdą, jis gali lengvai įkliūti į narcisizmą, gėrėjimąsi savimi, sukimąsi aplink save, vis žvelgiant į veidrodį ir tikrinant savo svorį. Pasninko gi prasmė visiškai priešinga tam – išsivaduoti iš savęs paties.
«Mūsų laikais pasninkas, panašu, kad prarado dalį savo dvasinės reikšmės, ir kultūroje, kuri pažymėta siekimu materialinio gėrio, įgijo terapinę reikšmę – rūpintis savo kūnu. Pasinkas, be abejo padeda kūno gerovei, bet tikintiesiems tai visų pirma «terapija», kurios pagalba jie išgyja nuo viso, kas jiems trukdo gyventi sutinkamai su Dievo valia», – sako popiežius Benediktas XVI.
Prieš mus esantis Gavėnios metas – tai galimybė išgyventi jį kaip «terapiją», kurios pagalba savo žingsnius mes nukreipiame link Prisikėlusio Viešpaties, priartėjame ir prisiliečiame prie Jo meilės.

Read Previous

Su šventom Kalédom

Read Next

24.03.2021