Patyręs gydytojas galėtų kur kas geriau už mane pristatyti gerąsias pasninko puses. Pirmiausia pasninko poveikį kūno svoriui, ypač svarbų žmonėms, turintiems problemų dėl antsvorio. Žinomas ir pasninko poveikis apetitui. Mėgstantys pasninkauti žmonės, net turėdami gerą apetitą, gali visiškai lengvai pajusti ribą, kai maisto gana, kokio maisto jų kūnas nori, o kokio ne. Pasninkas neabejotinai veikia ir skonio pojūčius, juos paaštrina, todėl maisto skonis jaučiamas dvigubai intensyviau.
Kalbant apie mūsų sveikatą, reikėtų pripažinti ir pasninko poveikį kraujospūdžiui ir bendrai kūno savijautai, kuri po pasninko pagerėja.
Kalbant apie savijautą, reikia pripažinti, kad pasninkas duoda pusiausvyrą ir tam tikrą jėgą, padedančią išvengti priklausomybės nuo maisto, suteikia supratimą, kad gyventi galima ir kitaip.
Tarp visų gyvų esybių tik žmogus gali pasninkauti. Jis gali turėti maisto ir sakyti: aš nevalgysiu. To nedaro nei vienas gyvis, jei jis alkanas, nei vienas augalas, kuriam reikia saulės, žemės ir vandens – jis to net negali daryti.
Mes esame laisvos būtybės. Mūsų laisvė pasireiškia tuo, kad dėl egzistencinių dalykų galime šią minutę tam tikram laikui ko nors atsisakyti.
Yra skirtumas tarp pasninkaujančių ir nepasninkaujančių žmonių. Pasninkaujantys turi gilesnį laisvės pojūtį, jie geba nuspręsti, kas jų gyvenime svarbiausia.
Kalbant apie pasninko praktikavimą, galima teigti, kad šiuo klausimu tarp Senojo ir Naujojo Testamentų nėra kokių nors prieštaravimų. Tai nuo seno taikoma dvasinė praktika, skirta kūnui, bet neabejotinai paveikianti ir sielą, kai žmogus atsisako maisto arba kokios nors jo rūšies. Senasis Testamentas pasninką sieja su liturginiu kalendoriumi, šventumo siekimu, kad, tarkim, po vienos dienos pasninko jis būtų pagilintas ir atgaivintas.
Vis dėl to atėjus Kristui radosi ir skirtumų: fariziejai ir rašto aiškintojai priekaištavo Jo mokiniams, kodėl jie nepasninkauja, o Jėzus tą akimirką sakė, kad vestuvių svečiai negali pasninkauti, kol su jais yra jaunikis. Kai jis bus nuo jų atimtas, tuomet jie ir pasninkaus. Tai mus veda prie minties, koks svarbus yra mums Kristaus artumas, koks svarbus mūsų gyvenime, egzistenciniame kalendoriuje yra laikas, kai esame arti Dievo. Tuomet ne laikas pasninkauti. Pasninkauti reikia tada, kai Jaunikis palaidotas, kai kas nors rimta vyksta mano gyvenime, kai ištinka didelis praradimas, o tai nebūtinai tik man svarbus praradimas, bet ir kokia nors bendresnė krizinė situacija gyvenime – tuomet laikas pasninkauti. Naujajame Testamente (NT) daug kalbama apie situacijas, kai žmogus ko nors neįstengia, nebežino išeities, kai ateina negalės akimirkos, kai nieko padaryti neįmanoma arba visiškai neaišku, ką daryti. Kai žmogus prieina savotišką sieną ir nebeturi išeities – tuomet ateina pasninko ir maldos laikas. NT yra epizodas, kai Jėzus, grįžęs nuo Taboro kalno, randa savo mokinius, kurie neįstengia išvaryti demono iš berniuko ir vėliau jiems paaiškina, kad ta veislė išvaroma tik malda ir pasninku.
Kalbėdami apie pasninką galime aptarti tris fenomenus, turinčius panašumų ir didelių skirtumų. Visi jie susiję su maistu, bet tik išoriškai. Pirmasis yra bado streikas, tokia politinės kovos forma, kai kas nors, kovodamas už savo politinę idėją, nebeturi kitos išeities, kaip tik atsisakyti maisto, tuo pačiu atsakomybę už savo sveikatą ir gyvybę perkeldamas savo priešininkui, iš kurio tikisi sau palankių sprendimų. Tokia politinio spaudimo forma tikrai nėra pasninkas.
Antrasis fenomenas yra dieta. Nevalgoma dėl nutukimo, kai jis paveikia sveikatą, arba dėl estetinių paskatų, norint gražiau atrodyti. Tai irgi ne pasninkas.
Tikrasis pasninkas neatsiejamas nuo žmogaus santykio su Dievu. Jo tikslas yra pakeisti savo santykį su Dievu, jį pagilinti. Be kita ko, pasninkas mums suteikia laisvo laiko, kad išmoktume kitaip melstis ir turėtume tam laisvo laiko, ypač jei pasninkaujama tris, penkias, septynias, dešimt ar penkiolika dienų, kad keistųsi mūsų santykis su Dievu, malda, pasauliu.
Pasninko tikslas gali būti įvairus: kas nors gali siekti pakeisti savo santykį su Dievu, padaryti jį gilesnį, tobulinti maldą. Motyvas pasninkauti gali būti ieškojimas Dievo pagalbos, kai pasijuntame bejėgiai, ypač santykiuose su kitais žmonėmis, kurių mes neįstengiame pakeisti, ir kai būname viską išbandę ir be rezultato, norėdami pakeisti situaciją imame pasninkauti.
Pasninką galime suprasti kaip tam tikrą nuolankumo rūšį, ypač jį jungiant su intensyvia išpažintimi. Kai žmogus nusiteikęs rimtoms gyvenimo permainoms, po išpažinties jis nutaria dar ir pasninkauti ir taip pasninku nustato ribą: gyvenimas prieš pasninką ir po jo.
Gyvenime pasitaikančios krizės irgi kartais tampa postūmiu pasninkauti, kad pasikeistų santykiai su kuo nors. Tai gali būti ir kova su priklausomybėmis. Pasninkaujant pasidaro lengviau kontroliuoti savo potraukį prie cigarečių, alkoholio ar perteklinio saldumynų vartojimo, ir visada situacija prieš pasninką ir po jo būna kitokia. Taigi žmogus pats renkasi sau pasninko tikslą.
Bažnyčioje nuo seno yra pasninko arba susilaikymo dienos, Penktadienio susilaikymas nuo mėsiškų valgių atėjo iš tų laikų, kai mėsa buvo prabanga, nes ji buvo brangesnis ir svarbesnis maistas už kitus. Todėl atsisakymas nuo mėsos penktadienį buvo tam tikra nuolankumo forma, kadangi penktadienis yra Kristaus mirties ant kryžiaus diena.
Katalikų bažnyčia turi ir kitą tradiciją, ateinančią nuo apaštalų laikų, kai susilaikymas ir pasninkas buvo praktikuojami dvi dienas per savaitę: trečiadienį ir penktadienį. Ši tradicija tam tikru būdu atgijo Medžiugorjėje, kai dviejų dienų pasninko praktika buvo atgaivinta ir įgyvendinta.
Žydai taip pat laikosi pasninko dvi dienas per savaitę, antradienį ir ketvirtadienį. Tai padeda palaikyti gerą savaitės ritmą: yra proga prilaikyti potraukį maistui ir geriau kontroliuoti kitus savo instinktus jaučiant, kad laikai gyvenimo vairą savo rankose, nesi valdomas instinktų ir nedarai to, ko jie reikalauja.
Viena iš priežasčių, kodėl Vakarų pasaulyje pasninkas buvo pamirštas ir nebepraktikuojamas, susijęs su II Vatikano susirinkimu, po kurio , pvz. , Vokietijos vyskupai paskelbė apie galimybę penktadienio susilaikymą ar pasninką pakeisti kokiu nors geru darbu, kurį tikintysis gali padaryti. Taip per palyginti neilgą laiką pasninkas ir susilaikymas buvo pamiršti, ir taip nutiko daugelyje Katalikų bažnyčių. Tai akivaizdžiai matyti, pvz., vienuolijose, kuriose šimtmečius buvo pasninkaujama ir nors tai buvo nenutrūkstanti ir svarbi religinė praktika, pasninkas po truputį buvo pamirštas. Ir savo bendruomenėje matau, kaip pasninkas tapo mažai praktikuojamas. Taip po žingsnelį buvo prieita prie situacijos, kad liko visai mažai žmonių, turinčių pasninkavimo patirties. O jeigu apie pasninką kalba jo nepatyrę žmonės, jų kalbėjimas netikslus ir neautentiškas. Kartais tenka klausytis tokių kalbėtojų be asmeninės pasninko patirties. Paprastai pirmasis jų patarimas būna toks: svarbiausia prieš pasninkaujant atsižvelgti į savo sveikatą. Tai paradoksalu, nes gyvename pasaulyje, kuriame pasninko nauda atsiskleidė būtent per sveikatą. Yra gydytojų, kurie teisingai pataria pasninkauti, jei norima išsaugoti sveikatą, o ne atvirkščiai – nepasninkauk saugodamas sveikatą.
Pirmieji krikščionys turėjo gilią pasninko patirtį, likusią nuo to laiko, kai su jais dar nebuvo prisikėlęs Kristus, kai maisto klausimas buvo nesvarbus, daugiau egzistencinis, o dabar Vakarų pasaulyje labai mažai žmonių kelia klausimą, kaip ir kuo gyventi. Užtai yra daugybė tokių, kurie rūpinasi, kaip išgyventi turint tokią gausybę maisto, ypač nesveiko.
Pirmoji bažnyčia gyveno stiprioje žydų įtakoje, o jie pasninką laikė labai svarbiu ir privalomu tikinčiajam. Tai gi pasninkas pirmiesiems krikščionims buvo svarbus ir praktikuojamas, susietas su kova su priklausomybėmis, stabais, stabų garbinimu, nuodėme, polinkiu į nuodėmę ir su kova prieš demoną. Visi, kurie norėjo būti giliai ir artimai susiję su Kristumi, turėjo melstis ir pasninkauti.
Malda ir pasninkas tarsi surišti viena virvele: melsdamiesi sakome „teesie Tavo valia“, vadinasi, tebūna daugiau Dievo, o mažiau manęs. Pasninkaudami netenkame jėgų, tada galime sakyti: „Tebus mažiau mano jėgos, o daugiau Dievo jėgos“. Pasninkas ir malda veda kaip tik į tai: daugiau Dievo ir jo jėgos, mažiau manęs, mano puikybės, mano ego. Taigi santykis su Dievu gali keistis tuo būdu, apie kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas, nusakydamas savo santykį su Kristumi: Jam augti, o man mažėti. Šis santykis pasiekiama malda ir pasninku.
Bet koks pasninkas yra geras. Net ir vienos dienos pasninkas labai geras siekiant šventumo. Labai naudinga pasninkauti prieš priimant svarbius sprendimus savo gyvenime, nes tuomet galima aiškiai matyti, kaip kas daroma. Gerai yra pasninkauti tam tikru pasirinktu metų periodu – tai gali būti rudens pradžia arba Gavėnia – tuomet, kai esi nusiteikęs pasninkui, kad gyvenimo ritmas įgytų kitą dimensiją, būtų ne tik darbas, miegas, valgis, santykiai su žmonėmis, bet ir dvasinė dimensija, kuriai pasirinktas tam tikras specifinis laikas.
Pasninkas gali būti surištas su egzistenciniais gyvenimo klausimais, įvairiais galėjimais ir negalėjimais, kriziniais momentais, tuomet jis labai ypatingas, tampa nauja pradžia.
Į klausimą, koks pasninkas yra geriausias, galima atsakyti, kad kai pasninkaujant tik geriama, toks pasninkas skiriasi nuo to, kai yra valgoma. Reikėtų atsižvelgti į tai, kas kiek gali nepakenkdamas sveikatai ir į tai, ar turima pasninko praktikos. Tiems, kieno sveikata leidžia, aš patarčiau pasninkauti vieną dieną geriant tik vandenį. Tai labai įdomi patirtis, kai visiškai atsisakai maisto: alkio jausmas greitai išnyksta, galima bėgioti, sportuoti ir nieko nenutiks, nes galiu funkcionuoti kitaip, savo pojūčius, kūną ir laiką darydamas kitokius. Tai nuostabi patirtis, kurią siūlyčiau tiems, kurie nori pajusti, kas yra pasninkas.
Mūsų kraštuose paplitę pasakojimai apie pasninką, kuris nesusijęs su maistu, o su kuo nors kitu, yra be abejo labai įdomūs. Taip, galima atsisakyti nuo nereikalingų žodžių, nežiūrėti televizijos, kiti gali atsisakyti per ilgo naudojimosi mobiliuoju, dar kiti nuo savo ydų, pavyzdžiui, apkalbinėjimo, ir t. t. Svarbu skirti ir suprasti tuos du dalykus: pasninkas yra praktika, kai atsisakoma maisto. Visa kita yra simboliška, įdomu, tačiau pasninkas yra atsisakymas duoti kūnui maisto. Visa kita labai žaisminga, ypač mobilusis pasninkas.
Vis dėlto jei tai nesusiję su maistu, vadinti pasninku tokį pasirinkimą tikrai per drąsu.