Noriu papasakoti savo istoriją apie Dievo Motinos duotą meilės ženklą.
Мes su vyru esame susituokę devynerius metus. Mūsų santuoka laiminga, nesipykstame, vienas kitą remiame ir gerbiame. Galima būtų sakyti, kad esame laimingi, bet taip jau atsitiko, kad Dievas nedavė mums vaikų. Mes apsilankėme pas visus galimus gydytojus, padarėme visus reikiamus tyrimus, kai kada kabinetuose girdėjome baisias diagnozes, o vėliau verkėme graudžiomis ašaromis – ir mums tiesiog nusvirdavo rankos. Visus tuos metus prašiau Jėzų, kad mūsų pasigailėtų. Kartu su vyru meldėmės Pompėjos noveną, lankėme šventas vietas, kurias galėjome pasiekti. Ir kartą besimelsdama aš supratau, kad noriu nuvažiuoti pas Dievo Motiną – buvau girdėjusi apie Medžiugorję ir nutariau, kad turiu būti ten. Dėl šios kelionės mums kilo daug nesklandumų: tai neturėjome tinkamo automobilio važiuoti tokį ilgą kelią, tai pasimaišė kovidas ir į užsienį neišleisdavo, 2022 metais prasidėjo karas ir vyras negalėjo vykti. Aš supratau, kad jau trejus metus neįstengiame išvažiuoti, ir nutariau važiuoti viena, kadangi nebuvo aišku, kiek dar laiko mano vyras negalės išvažiuoti iš šalies. Vyras palaikė mane sakydamas, kad bus su manimi mintimis. Kelionės laiku kaip tik buvo mano ir mano mamos gimimo dienos, todėl nusprendžiau kaip dovaną pasiūlyti jai važiuoti kartu. Маmа mane iškart džiaugsmingai palaikė ir mes išvykome dviese, o tai mane labai guodė, kadangi buvau ne viena.
Atvykusi aš meldžiausi ir prašiau Dievo Motinos motinystės malonės sau, kad Ji išmelstų mums Jėzaus malonę pajusti, ką reiškia būti tėvais, kad mums būtų padovanotas sveikas kūdikis. Kopdama į kalną galvojau tik apie tai. Sėdėdama prie tėvo Slavko Barbaričiaus kapo aš raudojau ir prašiau, kad jis mums padėtų. Stovėdama prie Prisikėlusio Jėzaus kojų ir jas šluostydama, prašiau malonės mūsų šeimai. Žinau, kad ir mama meldėsi kartu, ir tikiu, kad jos malda už mūsų šeimą buvo dar stipresnė negu mano. Kelionėje susipažinau su kitomis moterimis ir mes nutarėme trise naktį nueiti pas Dievo Motiną. Pakeliui mes dalijomės savo jausmais ir problemomis, pasakojome apie save. Кai ėmėme lipti į kalną, pradėjo lyti, todėl kelias buvo pakankamai sudėtingas.
Maždaug pusiaukelėje lietus sustiprėjo, o kai pakilome, atrodė, jog vėjas mus tuoj nupūs. Bet mes galvojome tik apie savo ketinimus. Viena iš merginų pasiūlė pasimelsti už mane paklaususi, ar aš ne prieš, ir aš sutikau. Jos skaitė maldą, o aš meldžiausi ir raudojau, tiesiog negalėjau liautis. Supratau, kad Dievo Motina mus girdi ir būtinai padės. Aš dėkinga toms merginoms už maldą, dėkinga už šį susitikimą. Su mumis keliavo dvasinis vadovas – tėvas Viktoras, kurio žodžius prisiminsiu visą gyvenimą, nes jis mane palaikė, įkvėpė tikėjimo ir pasakė tai, kas liko mano širdyje. Visi šioje kelionėje buvę žmonės, visi žodžiai ir pasakojimai , visos mano mintys apie Medžiugorję – visa tai padėjo man išlaikyti ramybę ir tikėjimą. Aš žinau, kad mes susitikome ne šiaip sau: kiekvienas iš mūsų turėjo kažką duoti kitiems šioje bendroje kelionėje pas Dievo Motiną – kokią nors patirtį, kokį nors gerą žodį ar pasakojimą. Tikriausiai dėl to nepavyko važiuoti dviese su vyru, kadangi piligriminėje kelionėje turėjau sutikti visus šiuos žmones.
Į namus grįžau labai pasikeitusi: aš neabejojau, mintys tapo tyros, o sielą buvo apėmęs kažkoks lengvumas. Vėl prasidėjo įprasta kasdienybė, dirbome ir gyvenome toliau. Dėkojau Dievui už šitą kelionę, sutiktus žmones, už dabarties ramybę. Ir po dviejų mėnesių sužinau, kad laukiuosi! Laukiuosi!.. Rašau tai ir vėl verkiu. Aš sužinau, kad po širdimi nešioju kūdikį! Mes su vyru sėdėjome ir tiesiog netikėdami verkėme. Dievas išgirdo mūsų maldas! Dabar mano dukra guli šalia, miega ir šnarpščia, o aš negaliu patikėti. Ji tiesiog nereali, tokia, kokios troškau, tokia, kokios nė įsivaizduoti nepajėgiau: ilgi plaukučiai, besigarbanojantys iš šonų, didelės akys, lygios lūpytės, pūsti skruostukai – man ji panaši į angelus ikonose. Kiekvieną kartą, kai į ją žiūriu, kai ji mane apkabina, kai ją bučiuoju, kai ji man šypsosi, dėkoju Dievui, kad mus išgirdo ir pasigailėjo mūsų.
Aš rašau šį liudijimą tokioms poroms, kurios, kaip ir mes, daug metų lankosi pas gydytojus, girdi baisias diagnozes ir netenka vilties… Prašykite, tikėkite, neabejokite, atsiminkite, kad Dievas viską gali. Kartu norėjau kuo daugiau parašyti apie mūsų kelionę ir pasidalinti įspūdžiais. Ir jeigu jums šmėstelėjo mintis, kad norite važiuoti, važiuokite! Patikėkite, kad grįšite iš ten pasikeitę.
Dabar mes būtinai važiuosime padėkoti Dievo Motinai visi kartu, padidėjusi šeima – su mūsų dukrele. Tikiu, kad mums tai pavyks.
Kristina Babirad, Ukraina