Tai yra pagrindinis dalykas : Mišios turi tapti susitikimo su Dievu patirtimi, Dievu, kuris apreiškė save per savo Sūnų kaip gailestingumą ir atleidimą, kuris atnaujina, gydo ir patiki didžius dalykus tiems, kurie yra paprasti ir atviri.
1985 metų gegužės 16 dienos pranešime Dievo Motina pasakė:
„Brangūs vaikai, kviečiu jus per Mišias melstis susikaupus ir dėmesingai klausyti. Noriu, kad jūsų Mišios taptų Dievo buvimo patirtimi. Visų pirma noriu pasakyti jaunimui: būkite atviri Šventajai Dvasiai, kadangi Dievas nori patraukti jus prie savęs šiomis dienomis, kai veikia šėtonas! Ačiū, kad atsiliepėte į Mano kvietimą”.

ATEIKITE Į MIŠIAS IŠ MEILĖS
Mišių šventimas kasdieniame gyvenime kelia didelių sunkumų daugeliui krikščionių. Jie ieško ir randa visokių pasiteisinimų, kad neitų į jas, ir šie pasiteisinimai laikomi svariomis priežastimis praleisti Mišias. 1985 m. lapkričio 21 d. pranešime pasakyta, kaip su tuo susitvarkyti.
“Brangūs vaikai! Noriu jums pasakyti, kad šis laikas yra [skirtas] kaip tik jums, parapijiečiams. Vasarą sakote, kad turite daug darbo. Dabar laukuose nėra darbo: nukreipkite pastangas į save! Ateikite į Mišias, nes tai malonės metas jums. Mieli vaikai, yra daug žmonių, kurie ateina reguliariai, nepaisydami blogo oro, nes jie myli mane ir nori parodyti savo meilę ypatingu būdu. Tikiuosi, kad ateidami į Mišias parodysite man meilę, ir Viešpats gausiai jus apdovanos. Ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą!”

ĮSITRAUKTI IR SUSIKAUPTI
Mes jau kalbėjome apie tai, kaip lengva rasti priežasčių nedalyvauti Šventosiose Mišiose. Tačiau visas jas galima sujungti į vieną pagrindinę: Dievas nėra pirmoje vietoje žmogaus gyvenime! Kitos vertybės užėmė Dievo vietą, ir žmogus Jam neturi laiko. Kai Dievo nėra gyvenimo centre, žmogui primetama kažkas kita, koks nors stabas, ir žmogus pradeda tam tarnauti. Tam randama laiko ir energijos, o visa kita, ypač religiniai dalykai, praranda savo reikšmę. Kai kieno nors didžiąja gyvenimo meile tampa pinigai ar galia, ar šlovės troškulys, ar savanaudiškumas ir pan., tada ne tik nepakaks laiko melstis ir susitikti su Dievu, bet Dievas bus visiškai nereikalingas. Apie šį pavojų savo laiške užsimena Dievo Motina. Nemaitinti savęs dvasiškai, nes daug darbo, yra ne kas kita, kaip suktybė, savęs apgaudinėjimas, kuris veda žmogų į dvasinę letargiją, į būseną, kurioje neįmanoma mylėti, atleisti ar parodyti gailestingumo, todėl jis ir negali mylėti, priimti ar gerbti gyvenimą.

PASTANGAS NUKREIPKITE Į SAVE
Kiekvienas susitikimas su Dievu turi skatinti žmogų keistis. Neretai sakoma – ir tai, žinoma, teisinga -, kad Dievas be išlygų myli mus tokius, kokie esame. Asmeninio augimo impulsas turi kilti iš meilės, gilaus troškimo ir vidinio poreikio tapti vis panašesniems į tą, kurį mylime. Gyvenimą teikianti Dievo meilė tikinčiame žmoguje pagimdo poreikį tapti vis panašesniu į Jį, todėl žmogus ir negali norėti ko kito negu keistis, augti meile ir šventumu, gailestingumu ir atlaidumu, tapti atviru nuolatiniam bendradarbiavimui su Dievu. Didžiausia skriauda, kurią žmogus gali padaryti sau, yra būtent vidinio darbo, nukreipto į save, nepaisymas. Šis Dievo Motinos kvietimas perduodamas tuo metu, kai darbai laukuose ir vynuogynuose tapo nuostolingi arba nutrūko. Kiekvienas, kuris dirba ar kada nors dirbo lauke ar savo sode, labai gerai žino, apie ką mes kalbame. Tie, kurie nori gauti gerų vaisių, negali apsiriboti gerų sėklų pasirinkimu, bet turi ir toliau dėti rimtas pastangas. Bet kokia neišravėta piktžolė ir kiti nereikalingi augalai kelia grėsmę derliui, kurio galime ir negauti. Tas, kuris paviršutiniškai dirba savo lauke, negaus gausaus derliaus. Tie, kurie neįsivaizduoja, ką tai reiškia, gali tiesiog prisiminti, kaip dėmesingai ir kruopščiai turi būti dirbama su mašinomis ir mechanizmais, apskritai, kiek tinkamas mašinų veikimas priklauso nuo įvairių sąlygų ir kaip net nedidelis gedimas kelia pavojų ar net visiškai sustabdo mašiną ar mechanizmą.

MOTYVACIJA YRA SVARBI
Šiame pranešime matome motiniško įkvėpimo argumentą: Dievo Motina prašo mūsų ateiti į Mišias iš meilės Jai. Tai motyvacija, kuri dažnai skatina vaikus daryti gera – iš meilės motinai. Kiekvienas iš mūsų buvome tokioje situacijoje, kai neturėjome nei valios, nei noro ką nors daryti, tačiau mama paprašė mūsų tai daryti ar nedaryti iš meilės jai. Tą akimirką dingsta klausimai, problemos atidedamos į šalį, priimama tai, kas atrodo nepriimtina, paaiškėja tai, kas nesuprantama, ir atsakoma į motinos meilę. Šventosios Mišios – Dievo buvimo paslaptis. Ne visada lengva ir paprasta patekti į paslaptį, slapta patirti džiaugsmingą susitikimą, rasti poilsį slaptoje, numalšinti troškulį ir būti patenkintam. Pirmiausia labai svarbu ateiti į Mišias ir vėliau į jas eiti iš meilės Motinai. Kai kurie Medjžugorjės parapijiečiai tai suprato ir ateina į Mišias kiekvieną vakarą ar bent jau labai dažnai, nesvarbu, koks oras ir kiek turi darbo. Bet ateis laikas, kai reikės eiti į Mišias, vadovaujantis savo priežastimis, savo meile, atsiliepiant į Dievo meilę, į kurią net Eucharistijoje tinkamai neatsakoma.
Marija nepamiršta dar vieno kiekvienam vaikui svarbaus argumento: „Ateikite ir gaukite atlygį.“ Tuo pačiu metu galutinis ir didžiausias atlygis, žinoma, yra susitikimas ir gyvenimas su Dievu, nėra didesnio, tačiau dvasinio kelio ir augimo pradžioje žodis „atlygis“ galbūt labiau susijęs su individualiais norais ir poreikiais. Augimo laikotarpis yra teisėtas, ir jis neturėtų būti praleistas. Kartą Petras paklausė Jėzaus: „Štai, mes viską apleidome ir sekėme paskui tave; Kas mums nutiks?“ Jėzus, atsakydamas, kalba apie daugybę namų, brolių, seserų ir galiausiai amžinąjį gyvenimą Dieve, kurį Petras galų gale sugebėjo teisingai suprasti (žr. Mato 19:27).

Tėvas Slavko Barbaričius OFM