4. Jėzus neša savo kryžių kantriai ir mylėdamas

Dėkoju, kad Tu paėmei nešti savo kryžių. Jis buvo sunkus. Tu buvai nuvargęs ir žaizdotas, bet priėmei ir ėmeisi nešti kryžių su meile.

(Dabar pabūsiu mąstydamas apie savo paties kryžių. Patikiu Viešpačiui dabartinę savo būseną. Atskleidžiu Jam savo sunkumus, ligas ir kentėjimus, ypač tuos, kuriuos patiriu šeimoje ar bendruomenėje. Lieku maldoje viską apmąstydamas, kol pajuntu savyje ramybę. Šiuo konkrečiu atveju turiu grumtis dėl savo vidinio pasaulio nusiteikimo, reikalingo aukojant liturginę auką. Aš taip pat turiu suvokti, ar esu susitaikęs su Dievu, o gal ant Jo pykstu už tai, kad suteikė man kokį nors kentėjimą ar davė kokį nors kryžių).

Jėzau, dėkoju Tau, kadangi Tu dalyvauji mano kentėjimuose ir kartu su manimi neši mano kryžių. Išmokyk mane nešti kryžių ir pasigailėk visų tų, kurie savo gyvenimo kryžius neša be meilės, be vilties, be tikėjimo. Suprask mūsų kryžius, ir jie nebus pernelyg sunkūs, o kentėjimai ir gundymai tebus pagal mūsų jėgas.

Tėve mūsų,  10 Sveika, Marija, Garbė Dievui,  О mano Jėzau…

Pasiaukojimas maloningajai meilės ir gailestingumo Motinai [1]

О mаno Motina, gerumo, meilės ir gailestingumo motina, be galo myliu Tave ir su pasitikėjimu atiduodu save Tau. Per Savo gerumą, meilę ir maloningumą išgelbėk mane. Trokštu būti Tavo. Myliu Tave neapsakomai ir noriu, kad Tu mane saugotum. Iš visos širdies Tavęs prašau, o geroji Motina, suteik man Savo malonę, kad per ją surasčiau rojų. Prašau begalinės Tavo meilės, malonės mylėti kiekvieną taip, kaip Tu mylėjai Jėzų Kristų. Taip pat prašau malonės, kad galėčiau būti Tau gailestinga[2]. Visiškai Tau save patikiu ir trokštu, kad būtum su manimi kiekviename žingsnyje, kadangi Tu esi Malonės pilnoji. Noriu niekada nepamiršti Tavo malonių. Jei jų netekčiau, prašau Tavęs man jas grąžinti. Аmen. (Jelenos Vasilj malda).

5. Jėzus miršta ant kryžiaus

Jėzau, Tu miršti ant kryžiaus. Marija ištikima Tau, todėl kenčia kartu. Dėkoju Tau už Tavo mirtį. Dėkoju Tau už Tavo kryžių. Štai aš, besiruošiantis dalyvauti bekrauju būdu Tavo kruvinojoje aukoje. Тu numirei ir miršti už mane ir už visus žmones. Кryžius – tai didžiulės Tavo meilės ženklas, o šios mišios  – tebesitęsiančios ir nesibaigiančios Tavo meilės ženklas. Lenkiuosi Tau ir reiškiu gilų dėkingumą. Dėkoju Tau.

Тu davei mums Motiną ir Jai mus patikėjai. Мes neverti tokios dovanos, juo labiau, kad padarei tai kentėdamas už Savo tautos nuodėmes, už mus visus, o už tai Tu su meile duodi mums Motiną. Neįmanoma to išsakyti ir aprėpti!

Dėkoju Tau, Marija. Dėkoju ir Tau, nes Tu – Motina! Tegul kryžius atsisuka į mane, kaip buvo pasisukęs į Tave. Tegul nuo kryžiaus pasakyti žodžiai randa atgarsį mano širdyje, kaip rado jį Tavo nekalčiausioje širdyje.

Mano ausyse suskamba Jėzaus žodžiai:

Atleisk jiems… Trokštu… Štai, Motina, Tavo sūnus.. Dar šiandien būsi su Manimi rojuje… Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?.. Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savąją dvasią…

Tegul nuo šios akimirkos mano širdis tampa erdve, kurioje skambės šie žodžiai, atnešantys man išsigelbėjimą ir prikeliantys mane naujai vienybei.

Pasigailėk mirštančiųjų. Tegul visi išgirsta Tavo balsą. Tegul visi laiku susitaiko ir paprašo atleidimo.

Patikiu Tau ir savo mirties valandą. Tegul viskas priklauso Tau. Dėkoju Tau už tą akimirką, kuri bus pirmasis mano susitikimas su Tavimi po mirties. Trokštu, kad nebūtų baimės ir nerimo, tegul į mano širdį tą akimirką ateina Tavo ramybė!

Patikiu Tau ir visus tuos, kurie bus šalia manęs, kai išeisiu pas Tave. Palaimink kunigą, kuris palydės mane į kelią ir sutaikys su Tėvu, kad galėčiau apie viską pasakyti: Tėve, tegul pildosi ir išsipildo Tavo valia!

Tėve mūsų, 10 Sveika, Marija, Garbė Dievui…, О mano Jėzau…

[1] Medžiugorjėje priimta tylos momentu po ketvirtosios Skausmo slėpinių dalies (ketvirtadieniais po ketvirtosios Šviesos slėpinių dalies) – beveik per patį kasdienį Dievo Motinos apsireiškimą – atiduoti save Marijai. Tuo tikslu galima naudotis šia ar panašia malda.
[2] Ši malda sukėlė nuostabą dėl žodžių:  SUTEIK MAN MALONĘ, KAD GALĖČIAU BŪTI GAILESTINGA TAU… Atsakydama į klausimą, ką tai reiškia, Jelena atsakė: „Dievo Motina man pasakė, kad kartais mes prašome to, kas žalinga mūsų sielos išganymui ir Dievas negali mums to duoti. Jei tokiu atveju pasakome „Viešpatie, tebūnie Tavo valia!“, mes gailestingi Dievui. Jeigu mes taip nepasakome, o kartojame: „Dieve, kodėl mane pamiršai, kodėl davei man šį kryžių…?“, tuomet mes negailestingi Dievui, neatleidžiame Jam ir taip dvasiškai save ribodami nustojame augti. Todėl šiame slėpinyje, kai mes paliečiame savo kryžių ir kentėjimus, svarbu sąmoningai susitaikyti su Dievu ir paklusti Jo valiai. Žinoma, mes turėtume suprasti, kas Dievo valia yra tai, kas mums geriausia. Tačiau mes kaip maži vaikai dažnai nesuprantame ir negalim suprasti visko savo gyvenime, neteisingai vertindami realią būklę, ypač būdami nepakankamai dvasiškai užaugę. Taip, mes viską vertiname  materialiu požiūriu pamiršdami dvasinį gėrį. Kaip tik čia atsiranda tas pasitikėjimas arba tikėjimas, apie kuriuos mes kalbame svarstydami atsidavimą Dievo valiai“.