DIEVAS YRA ČIA, BŪKITE ŠVENTI (Tėvas Slavko Barbaričius OFM)

Svarbu dar kartą pabrėžti, kad Marija mus auklėja ir moko paprastai. Jai, kaip motinai, savo pranešimuose nereikia priminti nieko kito, išskyrus tai, kas giliai įsirėžia į tikinčiojo gyvenimą ir kas susiję su elgesiu bažnyčiose kaip pastatuose, kuriuose gyvena Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats.
Taigi 1988 m. balandžio 25 d. pranešime buvo pasakyta, kad Šventosios Mišios yra gyvybės ir paties gyvenimo centras, o bažnyčia kaip pastatas yra pašventinta Dievo buvimo, o visi tikintieji pašaukti į šventumą, kylantį iš susitikimo su šventuoju:
„Brangūs vaikai! Dievas nori padaryti jus šventus, todėl per Mane Jis kviečia jus visiškai pasiaukoti. Tegul Šventosios Mišios būna jūsų gyvenimas. Supraskite, kad bažnyčia yra Dievo rūmai, vieta, kurioje Aš jus surenku ir noriu parodyti jums kelią pas Dievą. Ateikite ir melskitės! Nežiūrėkite į kitus ir neplepėkite apie juos, bet tegul jūsų gyvenimas būna liudijimas šventumo kelyje. Bažnyčios vertos pagarbos ir yra pašventintos, nes Dievas, tapęs žmogumi, gyvena jose dieną ir naktį. Todėl, vaikeliai, tikėkite ir melskitės, kad Tėvas padidintų jūsų tikėjimą, o tada prašykite, ko jums reikia. Aš esu su jumis. Džiaugiuosi jūsų atsivertimu ir saugau jus Savo motiniška mantija. Ačiū, kad atsiliepėte į Mano kvietimą!”
Padaryti mus šventus yra didžiausias ir pirmasis Marijos auklėjimo tikslas. Būti šventam pirmiausia reiškia būti sveikam sieloje, apsivalius nuo nuodėmės ir jos pasekmių. Tai reiškia turėti ramybę ir meilę savo širdyje ir nuolat augti evangeliškai. Būdami šventi neprivalome daryti stebuklus ir stebuklingus ženklus ar turėti kokią nors kitą dovaną, pavyzdžiui, regėjimus, pranašystes ir panašiai. Marijos troškimas padaryti mus šventus yra dvasiškai įsišaknijęs giliai mūsų būtyje. Tai yra mūsų pašaukimas ir Dievo valia, kad būtume šventi ir tobuli kaip Jis, mūsų dangiškasis Tėvas. (Plg. Ef 1, 1 pav.) Todėl Marijos pareiga ir užduotis yra vesti mus tuo šventumo keliu, kuris vienodas visiems krikščionims ir kuris yra įmanomas kiekvienam. Kiekviena erdvė ir laikas, kiekviena bendruomenė ir individas, kad ir kokie jie būtų, visada ras tinkamą vietą ir laiką šventėti. Noras, kad laikas ir aplinkiniai žmonės atitiktų asmeninio apsisprendimo šventėti sąlygas, yra ne kas kita, kaip savęs apgaudinėjimas. Šventumas reikalauja bendradarbiavimo su Dievo valia tokiomis aplinkybėmis, kokios šiuo metu yra.
Dievas yra tas, kuris suteikia šventumą
Marija, kaip Viešpaties tarnaitė, apsaugota nuo visų nuodėmių ir nenuodėminga, gali būti pavyzdys ir veidrodis to, ką Dievas mums numato. Joje galime pajusti visą šventumo augimo grožį. Ji gali įkvėpti šventumą, bet pati šventumo neteikia. Tik Dievas tai daro. Todėl, remiantis Jos patirtimi ir patarimais, reikia atsiduoti Dievui, o tai, kitaip tariant, reiškia pasitikėti Dievu ir leistis būti vadovaujamam.
Marijos pranešimuose atsidavimas yra tikėjimo išraiška. Atiduoti savo širdį Dievui, patikėti save Dievui, su Ja pasakyti „Štai aš, Viešpatie“– toks yra tikėjimo turinys. Todėl netikėjimas yra nepasitikėjimas ir pasipriešinimas Dievo valiai. Dievas iš tikrųjų priešintųsi sau, o tai neįmanoma, jei Jo valia nebūtų mūsų šventumo pagal Jo atvaizdą ir panašumą augimas. O žmogus naikina save, jei nebendradarbiauja su Dievo valia.
Tikėkite, ateikite, melskite (1Kor 12, 12-31)
Tikėti, kad Kristus yra Eucharistijoje, kad Mišios yra Jo nuolatinė auka už mus, tikėti, kad sutinkame Jį gyvą, yra kartu ir kvietimas ateiti ten, kur Jis yra, ir melstis. Tikėjimas turi turėti savo patirtį. Jis paremtas patirtimi, o patirtis įgyjama susitikus ir būnant kartu, dalijantis tą patį likimą, o ypač dalyvaujant kito likime.
Kartais tikintiesiems kyla pavojus įtikinti save, kad eucharistinį susitikimą gali pakeisti malda namuose arba privačios dvasinės praktikos. Taip visada nutinka, kai bandoma pateisinti savo nedalyvavimą ar neatvykimą į Mišias be tikros priežasties. Pirmiausia turėtume ateiti į Mišias ir melstis tikėjimo malonės, o tik tada prašyti to, ko mums reikia. Pirmiausia reikia pasiekti eucharistinę vienybę ir tik tada ja gyventi, o ja gyvenant gilinti asmeninę bendravimo patirtį su Dievu ir su artimu. Taip tampama liudytoju kitiems, o mes esame pašaukti liudyti.
Tikėjimas visada yra asmeninis reikalas, bet niekada nėra privatus individo reikalas, nes jis turi turėti atgarsį visuomenėje. Daugelis žmonių supainiojo asmeninį ir privatų, todėl lengvai išskiria save iš bendruomenės ir dėl to kenčia asmenys, kūno nariai ir visas kūnas. (Plg. 1 Kor 12, 12–31)
Bažnyčia yra Dievo šventykla
Pranešime Marija prašo garbinimo, gilios pagarbos, padoraus elgesio, deramo apsirengimo. Tik motina gali tai padaryti ir tik Ji moka taip kalbėti, mokydama mus, savo vaikus, padorumo ir tinkamo elgesio bažnyčioje. Nes bažnyčia yra Dievo šventykla. Dievas gyvena joje. Bažnyčios yra pašventintos Jo buvimo, o šventose vietose tinka kitoks elgesys, šventas ir pašventinantis.
Kaip Dievo buvimas pašventina bažnyčios erdvę, taip jis skatina ir individų šventumo augimą. Šis pašventinimas tęsiasi pasaulyje. Viskas, ką pašvęstieji tikintieji dirba ir daro ir ką jie liečia, yra pašvęsta. Su tokiu sąmoningumu ir tokiu elgesiu atgausime visuotinį šventumą ir pasieksime gilią pagarbą žmogui ir gamtai. Žmogus savo elgesiu paniekino pasaulį, o savo pašventinimu grąžina pasauliui orumą ir sukuria jam naują veidą bei įgalina naują tvarką.
Šventasis Paulius mums pasakė, kad vieną dieną viskas bus pavaldu Kristui. Visi kūriniai, visi žmonės. Mirtis bus sunaikinta, o tada Kristus perduos viską savo Tėvui. Ir Dievas per Kristų bus viskas visame kame… (1 Kor 15, 23-28)
Aš esu su jumis
Marija išlieka ištikima motina ir mokytoja. Ji lydi, meldžiasi, džiaugiasi, saugo, kviečia, perspėja, dėkoja. Ji yra ir tai Jai yra svarbiausia.
 
 

Read Previous

Atnešu jums Jėzų (Teresa Gažiova)

Read Next

Tegul šis laikas būna jums maldos metas (Terezia Gražiová)