Tai motinos žodžiai, o taip pat seniai patvirtinta taisyklė: ką darai, daryk su meile, atsidavimu ir džiaugsmu, sąmoningai ir laisvai, bet ir atsakingai. Tai reiškia, kad kiekvienas apsilankymas Šventosiose Mišiose turi būti sąmoningas žmogaus veiksmas, giliai asmeniškas veiksmas, gilaus asmeninio tikėjimo išraiška ir Kristaus eucharistinio buvimo priėmimas. Kaip gali nebūti džiaugsmingas susitikimas su tuo, kuris iš meilės kiekvienam iš mūsų atiduoda savo gyvenimą, tampa mūsų gyvenimo duona ir gėrimu! Prisiminkime bent kartais, su kokia meile ir ilgesiu Jėzus laukė tos dienos, kai Jis galės mums atiduoti save! Tai galėtų būti gili mūsų džiaugsmo priežastis ir pažadinti tiek mūsų sąmonę, tiek meilę.

Gera žinoti, jog Dievo Motina stipriai nori, kad švęstume Mišių auką. Todėl melsimės šia intencija ir prašysime Viešpaties malonės, kad ateitume į Mišias džiaugsmingai ir su meile, sąmoningai ir laisvai. Tikrai liūdna, kai nesuprantame Kristaus meilės gylio ir pločio ir šventąsias Mišias priimame kaip nemalonią sekmadienio pareigą, trukdančią pailsėti ir pasiruošti naujai darbo savaitei. Tokiu atveju mes nesupratome mums duotos Kristaus meilės, nesame dėkingi, nesuvokėme didžiulės Šventųjų Mišių ir susitikimo su eucharistiniu Kristumi vertės mūsų asmeniniam augimui ir dvasiniam gyvenimui.

Jeigu jūsų draugas pakviestų jus į svečius ir paruoštų jums gausias vaišes, o jūs ateitumėte, nenoromis kalbėtumėte ar atsakytumėte į klausimus, nieko nepaklaustumėte savo draugo, nes jūsų niekas nedomina? Vietoje to laukiate, kad greičiau baigtųsi vaišės ir joms pasibaigus iškart skubate iš salės, kurioje jūsų draugas norėjo jus priimti ir maloniai su jumis praleisti laiką? Tai tikrai būtų didelis įžeidimas tam, kuris jus kviečia, ir rodytų jūsų draugiškumo stoką ir didžiulį praradimą, jei kalbėtume apie draugystę ar bendrarbiavimą su kitais jų gyvenime. Tai reikštų visišką atsiskyrimą ir galiausiai tam tikrą žlugimą. Mišios yra šventė su dievišku draugu ir daug daugiau. Tai gyva dieviškojo gyvenimo auka, duota už mus ir už mūsų išgelbėjimą, už mūsų ramybę ir už mūsų meilę. Todėl Kristaus eucharistinė meilė nusipelno, kad būtų patiriama, kad pajustume jos grožį, suvoktume mums siūlomą malonę ir atsivertume malonėms, ateidami į Mišias su meile ir priimdami jas atsakingai ir sąmoningai.