Mano gerasis ir saldusis Jėzau

 Štai, mano gerasis ir saldusis Jėzau, puolu ant kelių prieš Tave ir su didžiausia širdies ugnimi prašau ir maldauju Tave: įamžink mano širdyje gyvus tikėjimo, vilties ir meilės jausmus, tikrą atgailą už savo nuodėmes ir tvirtą pasiryžimą jas ištaisyti. Meldžiu to, apmąstydamas savyje, mintyse prisimindamas Tavo penkias žaizdas ir prieš akis turėdamas tai, ką pranašas Dovydas pasakė apie Tave, gerasis Jėzau: „Jie pervėrė mano rankas ir kojas, suskaičiavo visus mano kaulus.“

Popiežiaus Klemenso  XI malda

 Tikiu, Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą;

Viliuosi, sustiprink mano viltį;

Myliu Tave, uždeki mano meilę;

 Atgailauju, pažadink mano atgailą.

Garbinu Tave kaip pirmąjį pradą;

Ilgiuosi Tavęs kaip galutinio tikslo;

 Šlovinu Tave kaip amžinąjį Geradarį;

Šaukiuosi Tavęs kaip savo gynėjo ir pagalbininko.

 Vesk mane savo išmintimi, palaikyk mane teisingumu, guosk mane gerumu, saugok mane galia.

 Atiduodu Tau savo mintis, kad nukreipčiau jas į Tave;

 žodžius, kad kalbėčiau apie Tave;

veiksmus, kad jie būtų pagal Tave;

kančias, kad jos  būtų dėl Tavęs.

 Noriu visko, ko Tu nori, ir todėl, kad Tu nori.

Noriu, kaip Tu nori, ir tiek, kiek Tu nori.

Meldžiu Tavęs, Viešpatie, apšviesk mano protą, sušildyk mano valią, apvalyk mano širdį ir pašventink mano sielą.

 Suteik, kad galėčiau apraudoti praeities nuodėmes, atmesti būsimas pagundas, ištaisyti blogus įpročius, ugdyti tinkamas dorybes.

Gerasis Dieve, suteik man meilės Tau, uolumo padedant artimui, paniekos nuodėmei.

Kad stengčiausi būti paklusnus savo viršininkams, tarnauti savo pavaldiniams, padėti savo draugams, atleisti savo priešams.

Kad galėčiau įveikti geismą griežtumu, godumą – dosnumu, pyktį – švelnumu, drungnumą – uolumu.

Kad būčiau išmintingas sprendimuose, tvirtas pavojuje,

 kantrus nelaimėje, nuolankus laimėje.

Viešpatie, padaryk mane dėmesingą maldoje, saikingą valgant ir geriant, stropų tarnaujant, ištvermingą laikantis sprendimų.

 Įkvėpk mane rūpintis vidiniu tyrumu, išoriniu skaistumu, pavyzdingu elgesiu ir tvarkingu gyvenimu.

Kad galėčiau ištvermingai ir budriai sutramdyti savo prigimtį, ugdyti malonę, tarnauti įstatymui, nusipelnyti išganymo.

 Išmokyk mane suprasti, kokie nereikšmingi yra žemiški dalykai, o dideli yra dieviški,

 trumpalaikiai yra laikinieji, o nuolatiniai yra amžinieji.

Suteik, kad  pasiruoščiau mirčiai, kad galėčiau ištverti teismą, kad galėčiau išvengti pragaro,

kad galėčiau pasiekti dangų.

Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Marija, švenčiausioji Mergele ir Motina

Marija, Švenčiausioji Mergele ir Motina, štai aš priėmiau Tavo mylimąjį Sūnų, kurį Tu pradėjai savo nepriekaištingose įsčiose, pagimdei, maitinai ir švelniai apkabinai prie savo krūtinės. Tu žvelgei į Jį su džiaugsmu ir jautei didžiausią paguodą. Dabar aš nuolankiai ir su meile Jį Tau atiduodu ir siūlau apkabinti rankomis, pabučiuoti širdimi ir paaukoti Švenčiausiajai Trejybei kaip didžiausią garbinimą; tebus tai Tavo garbei ir šlovei, mano ir viso pasaulio poreikiams. Maldauju Tave, geriausioji Motina, išmelsk man visų mano nuodėmių atleidimą, gausių malonių nuo šiol Jam ištikimiau tarnauti ir  ištvermės iki galo dovanos, kad galėčiau kartu su Tavimi Jį šlovinti per amžius. Amen.

Iš šv. Pranciškaus Asyžiečio palikimo

 Turime pasninkauti ir susilaikyti nuo ydų ir nuodėmės (3 Cel 32), nuo per didelio maisto ir gėrimų kiekio ir būti katalikai. Turime dažnai lankytis bažnyčiose ir vertinti bei gerbti dvasininkus, net jei jie ir nusidėjėliai, ne dėl jų pačių, bet dėl ​​tarnystės ir rūpinimosi švenčiausiuoju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, kurį jie aukoja ant altoriaus, paima ir dalija kitiems. Ir visi būkime įsitikinę, kad niekas negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik Viešpaties žodžiais ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju; ir tai yra tai, apie ką kunigai pamokslauja, skelbia ir ką dalija.

O, nusižeminimo išaukštinime!

 Broliai, bučiuodamas jūsų kojas, su visa įmanoma meile maldauju jus visus parodyti, kiek galite, visą pagarbą ir garbę švenčiausiajam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnui ir kraujui, kuriame visa buvo sutaikinta „danguje ir žemėje“ (Kol 1, 20) su Visagaliu Dievu. Taip pat maldauju Viešpatyje visus savo brolius kunigus, kurie yra, bus ir trokšta būti Aukščiausiojo kunigais, kad, norėdami švęsti šventąsias Mišias, su pagarba aukotų pirmąją mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo kūno ir kraujo auką be dėmės, su šventa ir tyra intencija, nedarydami jokių žemiškų darbų, ne iš baimės ar meilės žmogui, „tarsi norėtų įtikti žmonėms“ (Kol 3, 22). Tegul visos pastangos, kiek padeda Visagalio malonė, būna nukreiptos į Dievą, stengiantis įtikti tik Jam, Visagaliui Viešpačiui. Nes čia Jis pats elgiasi taip, kaip jam patinka, kaip pats sako: „Tai darykite mano atminimui“. (Lk 22, 19) O jei kas elgsis kitaip, taps išdaviku kaip Judas ir bus „kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują“. (1 Kor 11, 27) Atminkite, mano broliai kunigai, kaip parašyta apie Mozės įstatymą, kad be jokio gailestingumo, pagal Dievo teismą, mirė tas, kuris tik išoriškai jį sulaužė. „Kiek gi sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė Dievo Sūnų, nešventu laikė sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią?“ (Hbr 10, 28–29) Pavyzdžiui, žmogus niekina, negerbia ir sutrypia Dievo Avinėlį, kai – kaip sako apaštalas – jis neatskiria ir „neskiria šventojo Kristaus kūno nuo kitų valgių ir apeigų“ (1 Kor 11, 29) arba valgo jį nevertai. Arba, jei jis vertas, valgo be tinkamo ketinimo ir nevertai, kaip Viešpats sako per pranašą: „Prakeiktas, kas nesąžiningai atlieka Viešpaties darbus!“ (Jer 10) Ir jis griežtai smerkia kunigus, kurie nenori to priimti į širdį, sakydamas: „Aš prakeiksiu tavo palaiminimus!“ (Mal 2, 2)