Prieš trejus metus stovėjau eilėje, kad galėčiau pabučiuoti stebuklingąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos Krylo ikoną (kasmetinės piligriminės kelionės į Krylą metu) ir klausiau savęs: o kas Tu esi, Marija? Pas ką aš einu?

Buvau pamaldi Jėzui. Bet ne Marijai. Po kelių dienų meldžiausi per šventąsias Mišias, atostogaudamas Marijos Taikos ir Susitaikinimo Karalienės šventovėje Bolševcuose. Tada paprašiau Marijos, kad jei Ji norėtų, galėtų mane pati susirasti. Nes daug kartų bandžiau, bet tai nepavyko. Nejaučiau poreikio būti ypatingai pamaldžia Marijai. Nejaučiau poreikio turėti motiną.

Po pusantro mėnesio, staiga, be jokio planavimo, pirmą kartą atsidūriau Medžiugorjėje. Viskas prasidėjo nuo Neilo Lozano knygos „Atleidimas“ skaitymo. Ir skaitant man kilo aiški mintis: „Na, Ira, tau laikas vykti į Medžiugorję.“ Padėjau knygą, pažiūrėjau į kelionės kainą, parašiau draugei, klausdama, ar ji norėtų vykti į Medžiugorję, ir vėl grįžau prie skaitymo. O po mėnesio iš draugės išgirdau, kad po trijų dienų ji veža grupę žmonių į Medžugorję rekolekcijoms. Rekolekcijų tema buvo Nilo Lozano „Atleidimas“.

 Nuvažiavau. Tiesa, ten sutikau Jėzų, kaip ir visada anksčiau. Po metų vėl buvau Medžiugorjėje seminare apie pasninką, maldą ir tylą. Tuo metu jau buvo praėję metai nuo tada, kai išmokau kasdien melstis rožinį. Parašiau Marijai atsidavimo laišką ateinantiems metams. Turėjau visas savo maldas aukoti Marijos intencija. Tai sutapo su bažnyčios jubiliejiniais metais. Meldžiausi Marijai, bet nebegalėjau jos vadinti „Mama“.

Taigi, po metų vėl buvau Medžiugorjėje. Dviems savaitėms. „Marijos šviesos“ bendruomenėje. Likus kelioms dienoms iki kelionės į Medžiugorję, mano mama šventė savo gimtadienį. Ir šiais metais buvau giliai viduje prislėgta, nes manyje vis dar buvo neatleidimo siena mamai. Dėl daugybės jos pasirinkimų, kurių nesupratau ir kurie mane įskaudino. Labai lengvai užsiliepsnojau pykčiu ant jos ir atrodė, kad išbandžiau viską, ką žinojau, kad jai atleisčiau. Po mamos gimtadienio pasakiau Dievui: „Gali man padovanoti gebėjimą atleisti, kada tik panorėsi. Pats matai, kad čia esu bejėgė. Nežinau, ką daryti, ir nežinau, kiek dar ilgai laukti. Bet jei nori, tai padėk man atleisti.

Šį kartą Medžiugorjėje kažkaip nepavyko nueiti į Podbrodą. Visada iškildavo koks nors kitas planas. Minint kun. Slavko Barbaričiaus išėjimo į amžinybę 25-ąsias metines, mes (su „Marijos šviesos“ bendruomene) atėjome į vakarinę maldos programą, ir visi bendruomenės nariai stovėjo dešinėje Šv. Jokūbo bažnyčios pusėje, kur yra Švč. Mergelės Marijos statula. Aš pati niekada nebuvau prie jos prisiartinus. Tai buvo pirmas kartas. Maldos metu nuolat liejosi ašaros. Kažkas man nutiko, ir aš galėjau tik verkti. Maldos valandos pabaigoje kažkokia vidinė siena, dengusi mano akis, tarsi griuvo. Jaučiau, kaip kažkas manyje ištirpo. Jaučiau, kad atleidau mamai. Kažkaip staiga mane apėmė atleidimo lengvumas. Tarsi kažkas, ką visada nešiojausi, būtų praradęs savo svorį. Mačiau sceną iš filmo „Vienas namuose“, kai Kevino mama rado jį prie Kalėdų eglutės Niujorko centre. Žiūrėjau į Mergelės Marijos statulą ir toliau verkiau. Supratau, kad Dievas mane išgydė. Jaučiausi lyg būčiau Kevinas, laukiantis stebuklo, kad pamatytų savo motiną. Supratau, kodėl negalėjau nueiti į Podbrodą. Galbūt Dievas norėjo, kad ateičiau pas savo mylinčią motiną, o ne pas tylią statulą šimtąjį kartą. Kai ėjau į Podbrodą, tai buvo vienintelė saulėta diena per dvi savaites. Ten paklausiau Marijos, ką turėčiau daryti, kad neprarasčiau atnaujintos širdies, kurią gavau. Ir supratau, kad malda ir pasninkas mane apsaugos. Kad tai turi būti mano prioritetai. Jei to neprarasiu, tada visa kita susitvarkys, nes visa kita tėra pasekmės. Dar kartą mokausi pasitikėti Dievu savo gyvenimu. Dievu, kuris yra kantrus, jautrus, laukiantis. Dievu, kuris mato tiek daug grožio mano „čia ir dabar“.

                                                            Irina (Ukrainа)