✞ Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

ŠVENTOSIOS DVASIOS KVIETIMAS

Ateik, Šventoji Dvasia, ateik per Nekalčiausios Mergelės Marijos, Tavo mylimosios Sužadėtinės, Širdies užtarimą! (3 kartus)

+ Skaitymas iš Šventosios Jono Evangelijos (Jn 11, 1–45)

¹ Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. ² Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.^[i1] 3 Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ ⁴ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.^[i2]

⁵ Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. ⁶ Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ⁷ ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ ⁸ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ ⁹ Jėzus tarė:

„Argi ne dvylika valandų turi diena?!

Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa,

nes mato šio pasaulio šviesą.^[i3]

¹⁰ O kas vaikščioja naktį, suklumpa,

nes jam trūksta šviesos“.

¹¹ Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. ¹² Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. ¹³ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. ¹⁴ Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. ¹⁵ Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“.^[i4] 16 Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“^[i5]

¹⁷ Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. ¹⁸ O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu.^[i6] 19 Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. ²⁰ Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. ²¹ Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. ²² Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. ²³ Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ ²⁴ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. ²⁵ Jėzus jai tarė:

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.

Kas tiki mane, –

nors ir numirtų, bus gyvas.^[i7]

²⁶ Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,

neragaus mirties per amžius.

Ar tai tiki?“

²⁷ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

²⁸ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. ²⁹ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. ³⁰ O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. ³¹ Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. ³² O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. ³³ Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs ³⁴ paklausė: „Kur jį

palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. ³⁵ Jėzus pravirko. ³⁶ Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ ³⁷ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

³⁸ Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. ³⁹ Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. ⁴⁰ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ ⁴¹ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo:

„Tėve, dėkoju tau,

kad mane išklausei.

⁴² Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai.

Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų,

kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

⁴³ Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ ⁴⁴ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.

⁴⁵ Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Išėjimas iš tamsos, kad semčiausi gyvenimo iš Jėzaus.

Meldžiamės už tvirtą tikėjimą, kad galiu atrasti gyvenimo pilnatvę Jėzuje.

• Susitelksiu į Jėzaus draugystę su Marija, Morta ir Lozoriumi. Be apaštalų, Jėzus turėjo ir keletą pasauliečių draugų Betanijoje. Jis neslėpė savo draugystės ir jausmingumo jiems.
• Kokia yra mano draugystė su Jėzumi? Ar pasakoju Jam apie savo jausmus? Ar galiu juos išreikšti? Ar tikiu, kad Jėzus dovanoja man ypatingą ir gilų meilės jausmą?
• Pasiklausysiu Jėzaus pokalbio su Morta ir Marija, kupino jausmingumo (20–32). Pamatysiu paprastumą ir atvirumą, su kuriuo jos pasakoja Jėzui apie savo skausmą.
• Kontempliuosiu Jėzaus veidą. Jis sujaudintas matydamas kenčiančias ir verkiančias moteris. Stebėsiu, kaip Jėzus, kupinas liūdesio, eina prie savo draugo Lozoriaus kapo ir verkia (33–35).
• Suprantu, kad Jėzus mato visas mano kančias. Jis sujaudinamas, kai mato mano skausmą. Jis verkia, kai mato, kad jaučiuosi pasimetęs, bejėgis. Ar kančios akimirkomis galiu Jam papasakoti apie savo jausmus, išpažinti savo vidinę baimę, kaip Marija ir Morta? Ar apskritai galiu kalbėti apie savo baimes ir sunkumus? Ar atvirai kalbu su Juo apie savo vidinį maištą?
• „Lozoriau, išeik!“ (43). Ilgiau apmąstysiu šią sceną. Girdžiu Jėzaus žodžius, kupinus galios. Matau susirinkusios minios nuostabą ir Lozorių, išeinantį iš kapo tamsos. Jėzus gali išvesti mane iš beviltiškų situacijų.
• Karštoje maldoje paprašysiu Jėzaus atstumti akmenį, kuris trukdo Jam įeiti į tamsius mano gyvenimo kampelius, kuriuose laikau savo gerus ketinimus ir troškimus. Paprašysiu Jo malonės gerai išpažinčiai ir geram pasiruošimui Velykų šventėms. Dar kartą pakartosiu: „Jėzau, Tu esi mano gyvenimas!“

Dievo Motinos mokykloje

Marija veda mus pas Jėzų ir nori, kad Jis taptų mūsų draugu.

Dievo Motinos, Taikos Karalienės, žinia, 2002 m. balandžio 25 d.:

„Brangūs vaikai! Šiuo pavasario metu, kai visa gamta bunda ir jūsų širdys trokšta permainų, džiaukitės kartu su manimi. Atsiverkite, vaikeliai, ir melskitės. Nepamirškite, kad aš esu su jumis ir noriu jus visus vesti pas savo Sūnų, kad Jis apdovanotų jus nuoširdžia meile Dievui ir viskam, kas iš Dievo. Atsiverkite maldai ir prašykite Dievo savo širdžių atsivertimo, o visa kita Jis pasirūpins pats – Jis viską mato. Ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą.“

Jėzau, aš atiduodu Tau visas situacijas, kuriose jaučiuosi bejėgis, su kuriomis nežinau, kaip elgtis. Prašau, įeik į mano tamsą, į mano kapą. Dėkoju Tau už Tavo atjaučiančią širdį, už tai, kad galiu Tau viską papasakoti. Sustiprink mano širdį tikėjime Tavo dieviškąja apvaizda. Amen.

PASIAUKOJIMO MALDA

Švenčiausioji Mergele Marija, šiandien Tavo akivaizdoje ir Tavo rankose aš atnaujinu ir patvirtinu šventojo Krikšto įžadus. Visiems laikams atsižadu šėtono, visų jo darbų ir visiškai aukoju save Švenčiausiajai Jėzaus Kristaus Širdžiai. Vykdydamas Dangiškojo Tėvo valią noriu nešti savo kryžių ir sekti Kristumi per visas savo gyvenimo dienas. O Marija, visų dangiškųjų galybių ir visos Bažnyčios akivaizdoje aukoju save Tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Būk mano Motina ir Karalienė. Su visišku paklusnumu ir meile patikiu Tau savo kūną ir sielą, visa, ką turiu, matomą ir nematomą, savo praeities, dabarties ir ateities savo gerųjų darbų vaisius. Suteikiu Tau visišką laisvę pagal Tavo šventąją valią naudotis manimi ir viskuo, kas man priklauso, didesnei Dievo garbei dabar ir per amžius. Amen.

Amen.

Kunigo palaiminimas