IV Didžiosios gavėnios sekmadienis

✞ Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

ŠVENTOSIOS DVASIOS KVIETIMAS

Ateik, Šventoji Dvasia, ateik per Nekalčiausios Mergelės Marijos, Tavo mylimosios Sužadėtinės, Širdies užtarimą! (3 kartus)

Jono Šventosios Evangelijos skaitinys (Jn 9, 1–41)

¹ Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. ² Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ ³ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.

⁴ Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė,

kolei diena.

Ateina naktis,

kada niekas negali darbuotis.

⁵ Kol esu pasaulyje,

esu pasaulio šviesa!“

⁶ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ⁷ ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. ⁸ Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ ⁹ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. ¹⁰ Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ ¹¹ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. ¹² Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.

¹³ Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. ¹⁴ O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. ¹⁵ Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. ¹⁶ Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. ¹⁷ Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

¹⁸ Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ¹⁹ ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ ²⁰ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. ²¹ O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. ²² Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. ²³ Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.

²⁴ Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. ²⁵ Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. ²⁶ Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ ²⁷ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ ²⁸ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. ²⁹ Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. ³⁰ Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! ³¹ Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. ³² Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! ³³ Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. ³⁴ Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. ³⁵ Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ ³⁶ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ ³⁷ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. ³⁸ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. ³⁹ O Jėzus prabilo:

„Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, –

kad neregiai praregėtų,

o regintieji apaktų“.

⁴⁰ Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ ⁴¹ Jėzus atsakė:

„Jei būtumėte akli,

neturėtumėte nuodėmės,

bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ –

Taigi jūs kalti“.

Leiskime, kad mus išvestų iš dvasinio aklumo.

Melskimės, kad būtume išlaisvinti iš dvasinio aklumo.

    Aš pažvelgsiu į akląjį, kuris nuo gimimo gyvena tamsoje (1). Aš prisiminsiu sunkiai sergančiuosius, tuos, kurie kenčia daugelį metų. Aš juos patikėsiu Jėzui. Galbūt aš taip pat išgyvenu kažką sunkaus. Aš papasakosiu apie tai Jėzui.

    Aš matau, kaip Jėzus praeina pro akląjį, sustoja ir jį išgydo (1,6–7). Aš įsivaizduosiu šio žmogaus laimę, kai jis nuplovė akis ir pirmą kartą pamatė aplinką. Kas labiausiai trukdo man patirti džiaugsmą ir ramybę gyvenime? Aš papasakosiu apie tai Jėzui. Aš nuoširdžiai paprašysiu Jo nuplauti mane ir išlaisvinti nuo to, kas įneša didžiausią tamsą į mano sielą.

    Akliojo tėvai bijo liudyti apie Jėzų (20–23). O išgydytasis, priešingai, drąsiai skelbia tiesą, net jei už tai jam tenka būti atmestam ir fariziejų pasmerktam (24–34). Kaip aš galiu viešai liudyti apie Jėzų?

    Aš stebėsiu fariziejų, kurie negali priimti tiesos apie Jėzų, Dievo Sūnų, požiūrį. Jiems trukdo jų pačių „žinios“ apie Dievą. Jie turi savo nusistovėjusius elgesio modelius ir įsivaizdavimus, kurių negali pakeisti (13–34).

    Ar leidžiu Dievui atsiskleisti mano kasdieniame gyvenime taip, kaip Jis nori? Ar esu atviras gyvenimo įvykiams, per kuriuos Dievas man save atskleidžia visiškai naujai?

  „Tu pats gimėi nuodėmėje, o dabar mus mokai?“ (34). Ar tikiu, kad Dievas gali kalbėti su manimi per paprastus ir nuoširdžius žmones? Kaip priimu patarimus ir perspėjimus iš tų, kurie yra silpnesni ir mažiau reikšmingi už mane?

 Baigiamojoje maldoje išpažįstu savo tikėjimą Jėzumi. Kartu su išgydytu akluoju nusilenksiu prieš Jėzų: „Tu esi mano vienintelis Gelbėtojas!“

Dievo Motinos mokykloje

Dievo Motinos, Pasaulio Karalienės, žinia 2012 m. vasario 2 d.

„Brangūs vaikai, aš esu su jumis jau ilgą laiką ir taip ilgai jums rodau Dievo buvimą ir Jo begalinę meilę, kurią noriu, kad jūs visi pažintumėte. O jūs, mano vaikai? Jūs ir toliau esate kurti ir akli, nes žiūrite į pasaulį aplink jus ir nenorite matyti, kur jis eina be Mano Sūnaus. Jūs atsisakote Jo, o Jis yra visų malonių šaltinis. Jūs klausotės manęs, kol aš su jumis kalbu, bet jūsų širdys užvertos, ir jūs manęs negirdite. Jūs nemeldžiate Šventosios Dvasios, kad Ji jus pašventintų. Mano vaikai, įsiviešpatavo puikybė. Aš atkreipiu jūsų dėmesį į nuolankumą. Mano vaikai, prisiminkite, kad tik nuolanki siela spinduliuoja tyrumu ir grožiu, nes ji pažino Dievo meilę. Tik nuolanki siela tampa Dangaus Karalyste, nes joje yra mano Sūnus. Ačiū. Aš vėl prašau jus melstis už tuos, kuriuos išsirinko mano Sūnus – už jūsų ganytojus.”

Marija, ačiū Tau, kad vedi mus pas Jėzų, kuris vienintelis gali išgydyti mus nuo dvasinio aklumo.

PASIAUKOJIMO MALDA

Švenčiausioji Mergele Marija, šiandien Tavo akivaizdoje ir Tavo rankose aš atnaujinu ir patvirtinu šventojo Krikšto įžadus. Visiems laikams atsižadu šėtono, visų jo darbų ir visiškai aukoju save Švenčiausiajai Jėzaus Kristaus Širdžiai. Vykdydamas Dangiškojo Tėvo valią noriu nešti savo kryžių ir sekti Kristumi per visas savo gyvenimo dienas. O Marija, visų dangiškųjų galybių ir visos Bažnyčios akivaizdoje aukoju save Tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Būk mano Motina ir Karalienė. Su visišku paklusnumu ir meile patikiu Tau savo kūną ir sielą, visa, ką turiu, matomą ir nematomą, savo praeities, dabarties ir ateities savo gerųjų darbų vaisius. Suteikiu Tau visišką laisvę pagal Tavo šventąją valią naudotis manimi ir viskuo, kas man priklauso, didesnei Dievo garbei dabar ir per amžius. Amen.

Amen.

Kunigo palaiminimas