Kai pirmą kartą atvykau į Medžiugorję, dar buvau mamos įsčiose. Nuo tada Medžiugorjėje lankiausi daug kartų. Dažniausiai ten vykdavau ketindamas pasimelsti už savo močiutę, nes jos sveikata buvo prasta. Netrukus ji mirė nuo kelių ligų. Vėliau labai atkakliai už ją meldžiausi ir klausiau, kur ji dabar yra, bet atsakymo nebuvo. Kopiau į kalnus ir nenustojau melstis. Maždaug po metų vėl nuvykau į Medžiugorję, į Mladifestą, bet vis tiek negalėjau pamiršti savo močiutės, nes ji buvo man labai artima. Ten daug meldžiausi ir vėl klausiau, kur ji yra, bet atsakymo vis tiek nesulaukiau.

 O tada vieną vakarą – tai buvo trečioji Mladifesto diena – vėl meldžiausi ir man atrodė, kad nebesu žemėje. Buvau visiškai kitoje vietoje. Mačiau savo močiutę bėgančią per gražią, gėlėmis nusėtą pievą, ir jos veide buvo plati šypsena. Ji man nepratarė nė žodžio, bet aš buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Tą akimirką žinojau, kad jai viskas gerai ir kad ji yra su Jėzumi.

Tai nutiko, kai man buvo 10 ar 11 metų. Tai vienintelis patyrimas, kurį taip gerai prisimenu.

Dabar man 16 metų. Jau daugiau nei šešerius metus 13-ąją mėnesio dieną pasninkauju už kunigus – meldžiuosi, valgau tik duoną ir geriu vandenį. Prisijungiau prie nuolatinės maldos ir pasninko už kunigus Latvijoje. Pasninkauju už juos, kad Dievas suteiktų jiems stiprybės tarnystėje mums.

Iš pradžių pasninkavau, nes man patiko stebėti, kaip pasninkavo mano tėvas. Jis man buvo puikus pavyzdys. Norėjau būti kaip jis ir daryti tai, ką darė jis. Bet vėliau supratau, kad pasninkas yra kažkas daug gilesnio. Supratau, kad pasninkas atveria mano širdį ir mane atnaujina.

Neseniai grįžau iš misijos Rumunijoje, kur buvau su jaunų žmonių grupe. Ten tarnavome vaikams ir šeimoms. Padėjome jiems pažinti Jėzų ir susigrąžinti šypseną, kurią jie seniai buvo praradę.

  Jazepsas, Latvija