2025 m. sausio 25 dienos Dievo Motinos pranešimas
„Brangūs vaikai! Šiais malonės metais kviečiu jus atsiversti. Padarykite Dievą, brangūs
vaikai, savo gyvenimo centru, tuomet vaisiai bus meilė artimui ir liudijimo džiaugsmas, o jūsų
gyvenimo šventumas taps tikru tikėjimo liudijimu. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą."

Kokia pirmoji Mergelės Marijos žinia?

Pirmoji Dievo Motinos žinia yra ne Jos žodžiai, o Jos pasirodymai žemėje ir Jos buvimas. Tai
skatina kelti klausimą: kodėl Dievo Motina nusileidžia pas mus, žmones, iš Dangaus į žemę?
Kokia Jos apsireiškimo priežastis?
Savo apsireiškimais ir buvimu tarp mūsų Mergelė Marija mums sako: Aš atėjau jums padėti,
nes jums reikia pagalbos. Patys jūs negalite nieko padaryti. Jūs esate mano brangūs vaikai. Aš
jus myliu! Jūs man svarbūs! Man jūs rūpite!
Iš Jos pasirodymų ir buvimo sužinome, kas yra Dievo Motina:
Ji nėra abejinga;
Jai rūpi, kas su mumis atsitiks.
Ji yra Danguje, gyvena su Dievu, turi ramybę, bet yra „nerami“. Ji negali būti rami, jei mes
nesame ramūs, jei nejudame teisinga kryptimi.
Iš to sužinome, kas yra tikroji meilė, ir pagal tai vertinsime save. Tada kyla klausimas: ar
esame abejingi? Ar mums svarbu, kad Motina ateina pas mus, ar ne, atsiliepiame į Jos
kvietimus ar ne?

„Šiais malonės metais kviečiu jus atsiversti“

Dievo Motina seka popiežiaus Pranciškaus raginimu šiuos metus paversti malonės metais. Ji
tai daro, nes myli ir gerbia Bažnyčią, nes Ji yra jos Motina. Ji nepasirodė kokioje nors
neutralioje teritorijoje, bet pasirinko Medžiugorjės parapiją, o parapija yra pagrindinė
Bažnyčios ląstelė. Mergelė Marija tai daro, nes trokšta Bažnyčios, o per ją – ir viso pasaulio
atnaujinimo.
Kodėl turime atsiversti? Nes Malonės metai mums primena pirmąjį Jėzaus kvietimą:
„Atgailaukite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1,15). Vienas iš atsivertimo pavyzdžių – jaunesnysis
sūnus palaidūnas, palikęs tėvą, namus ir išvykęs į svetimą kraštą. Iš laisvo žmogaus jis tapo

aklu vergu. Jo atsivertimas prasidėjo tada, kai jis „atsitokėjo“ ir suprato, ką padarė. Tada jis
nusprendė grįžti pas tėvą, taigi ir namo.
Ar mums reikia atsiversti? Kiekvienam iš mūsų! Mes visi tolstame nuo Dievo, nuo maldos,
vienas nuo kito. Šiandien yra daug pagundų, daug išbandymų, daug nelaimių, kurios mus
traukia ir atitraukia nuo Dievo bei maldos, ir dėl to mes esame „ne namuose“, tampame
vergais ir apankame.
Taigi įsiklausykime į Motinos žodžius ir eikime atsivertimo keliu. „Atsitokėkime“,
atpažinkime savo širdyse nutolimą nuo Jėzaus, nuo maldos, nuo Dievo žodžio, nuo savo
artimųjų, nuo kaimynų, nuo stokojančių, nuo kenčiančių…

„Padarykite Dievą, brangūs vaikai, savo gyvenimo centru, o vaisiai bus meilė artimui ir
liudijimo džiaugsmas“
Šie Dievo Motinos žodžiai kelia mums klausimą: kas gi dabar yra mūsų gyvenimo centre? Tai
galime patikrinti jau namuose: ar ne televizorius centre? Jei tai ne laidinis, tai gal mobilusis
(mobiliajame telefone)? Kitas patikrinimas: kas yra mano vidiniame centre, mano širdyje
svarbiausia? Kur yra mano širdis, į ką ji sutelkta, kam ji skiria didžiąją savo dienos dalį? Ko ji
siekia, ko nori, kas jai svarbiausia, ko niekaip nenori paleisti, pasiilgsta?
Dabar mes suprantame, kas yra atsivertimas: grąžinti Dievą į savo gyvenimo centrą. Iš kur
mes tai žinome? Jei pradėsime dieną su malda, su dėkingumu Dievui už naują dieną. Jei nuo
pat dienos pradžios atiduosime, patikėsime save ir savo artimuosius Dievui. Jeigu mes, kaip
Marija, sakysime: „Štai Aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo žodį“, tebūnie Tavo
valia šią dieną. Be to, jei vakare dėkosime Dievui už praėjusią dieną, jei skaitysime Šventąjį
Raštą (galime paimti dienos skaitinius). Jei nepraleisime sekmadienio mišių…
Kitas išbandymas: jei Dievas yra mūsų gyvenimo centre, vaisiai bus tokie: mylėsime savo
artimą ir džiaugsmingai liudysime tikėjimo patirtį. Jei taip nėra, tai Dievas (dar) nėra mūsų
gyvenimo centre. Melskimės, kad būtų.

„…ir jūsų gyvenimo šventumas taps tikru tikėjimo liudijimu“

Dabar mes žinome, kas yra šventumas. Mergelė Marija pabrėžia „tikrąjį“ liudijimą. Tiesa
tokia: mes negalime to padaryti dirbtinai. Tai turėtų įvykti savaime. Jei tai tiesa, mes dėl to
neįsitempiame, „neapsimetame“. Jei mūsų gyvenimas tapo šventas, persmelktas Dievo, jei
Dievas tikrai yra mūsų gyvenimo centre, mes negalėsime nieko kito, tik nuoširdžiai liudyti
tikėjimo patirtį. Prisiminkime savo tėvus: jie negalvojo, kaip liudys. Jie nekūrė jokių projektų.
Jie tiesiog gyveno savo tikėjimu. Visas jų gyvenimas buvo tikras. Jis nebuvo padalintas į
tikėjimo gyvenimą lankant bažnyčią ir į kitą gyvenimą po to.
Klausimas aiškus: ar liudijame tikėjimą ir ar šis liudijimas yra teisingas? Jei ne, dabar geras
laikas pradėti..

Tėvas Marinko Šakota, OFM