Mieli draugai!

 Noriu pasidalinti savo keliu į Dievo pažinimą. Gimiau stačiatikių šeimoje, kur nebuvo laikomasi bažnytinių taisyklių ir ritualų, kaip ir daugelyje to meto sovietinių šeimų. Močiutė man suteikė pirmąsias žinias apie Dievą, o  po jos mirties man liko tik maža tikėjimo Dievu patirtis, kuria gyvenime nesinaudojau.

Mano žmonos šeima taip pat buvo stačiatikiai, laikėsi bažnyčios taisyklių ir ritualų, tačiau tikėjimas nebuvo lemiamas  dalykas ir  mūsų šeimai jis nepersidavė. Kai gimė mano dukra, ji buvo pakrikštyta stačiatikių bažnyčioje. Mūsų šeima periodiškai lankydavosi šventose Rusijos vietose. Turėjau Dievo troškimą ir aš Jo ieškojau, bet nejaučiau atsako širdyje.

 Ir čia dukra atėjo į pagalbą. Iš pradžių ji nuėjo į maldos grupę šventykloje, kur jie žinojo apie Medžiugorję. 2023 metais dukra išvyko į Medžiugorję, ėmė atsirasti daugiau informacijos, kuri palietė širdį. Pasirodė Rožinio malda, kuri subūrė mūsų šeimą bendrai melstis.

Didžiausią įspūdį padarė pamokslai iš Medžiugorjės, kurių klausiausi internete, per juos pažinau man artimus katalikų kunigus, nes jų pamoksluose rasdavau atsakymus, ir tai lėmė, kad 2024 m. rugsėjį nusprendžiau tapti  kataliku. Esu mokymosi procese ir tai mane įkvepia ir stiprina.

Su Dievo pagalba išsipildė mano svajonė atvykti į Medžiugorję. Čia pajutau ypatingą taikos ir ramybės malonę, apie kurią galima daug girdėti, bet užtenka pajusti vieną kartą ir su niekuo nesupainiosi.

 Šioje kelionėje man pasisekė pažinti bendruomenę „Marijos šviesa“, kurioje pamačiau gyvą tikėjimą, gerumą bei meilę Dievui ir žmonėms.

Ypatinga malonė buvo susitikimas su broliais kapucinais, su kuriais turėjau galimybę kartu pasimelsti, o giliausius įspūdžius paliko kopimas kartu su jais  į Križevaco kalną, apmąstymai apie Jėzaus kryžiaus kelią. Ant kalno pajutau, kad Jėzaus kančia nebuvo veltui, ir kiekvienas turi galimybę atgailauti, išpirkti savo nuodėmes, o  Dievas visada padės, tik reikia pasitikėti, žengti žingsnį link Jo.

 Malda, Eucharistija, Šventojo Rašto skaitymas, apmąstymai, pasninkas pamažu atveria mano širdį meilei ir gerumui, kitokiai dvasios ir širdies būsenai, už kurią esu labai dėkingas.

Аleksandras