Man viskas prasidėjo maždaug prieš septynerius metus, kai į mano rankas pateko paveikslėlis-ikona su užrašu „Jei žinotumėte, kaip Aš jus myliu, verktumėte iš džiaugsmo!“ Šie žodžiai mane taip palietė, kad vakarais dažnai jį pasiimdavau ir verkdavau, nes, to net nesuvokdama, labai troškau tokios meilės. Mane augino viena mama, ir kai matydavau gerą tėčio pavyzdį, dažnai nesulaikydavau ašarų. Deja, tada dar nežinojau, kad turiu Dangiškąjį Tėvą, mano Gerąjį Dievą, Kuris mane taip myli. Turėjau tokį supratimą apie Dievą: Jis kažkur toli debesyse ir galbūt vieną dieną išgirs mano maldą, bet aš nepastebėdavau, kiek stebuklų mano gyvenime iš tikrųjų įvyko iš Jo rankų…
Kai sėdau į autobusą važiuoti į Medžiugorję, ašaros liejosi upeliais. Verkiau nenustodama, kol trečią dieną nusprendžiau atlikti pirmą nuoširdžią išpažintį – tada išėjo visas skausmas, kurį nešiojau širdyje. Buvau laiminga ir džiaugiausi kaip niekada gyvenime. Tada geriau pažinau Mariją, Rožinio maldą ir man atrodė, kad dabar viskas mano gyvenime bus gerai…
Tuo metu jau turėjau nuostabų vyrą ir dukrą, o netrukus sulaukėme gerų žinių: aš laukiausi kito vaiko. Tačiau, deja, jo netekome. Neapsakomas fizinis ir dvasinis skausmas bei kartojamas klausimas „Kodėl, Dieve, kodėl?“ kankino sielą. Atvykau į Medžiugorję paguodos. Kai klaupiausi šalia Mergelės Marijos prieš bažnyčią, ašaros liejosi upe, o tada nepažįstama moteris palietė mano petį ir angliškai pasakė: „Neverk! Neverk! Ištiesk rankas ir melskis!”
Šie žodžiai visam laikui įsirėžė į atmintį ir tapo atrama ypač sunkiais gyvenimo momentais. Pamažu skausmas atlėgo. Vis atvykdavau į Medžiugorję, grįždavau čia tarsi į namus.
Tačiau netrukus po vienos kelionės sužinojau baisią diagnozę – onkologija, agresyvi forma. Buvo labai skaudu tai girdėti, tačiau atmintyje buvo išlikę žodžiai, kuriuos, tikiu, Mergelė Marija pasakė anos moters lūpomis: „Neverk! Ištiesk rankas ir melskis!“ Gydžiausi už penkių šimtų kilometrų nuo mano miesto, kur pati kas savaitę keliaudavau traukiniu. Man taip pat teko vykti į operaciją vienai, nes vyras dirbo užsienyje… Nors ne, aš buvau ne viena: rankoje visada turėjau Rožinį ir jaučiau, kad Viešpats su manimi. Žvelgdama atgal matau, kad visą mano ligos laikotarpį Švenčiausioji Mergelė Marija vedė mane už rankos. Gydymo metu stengiausi nepraleisti nė vienų šv. Mišių ir visada priimti Švenčiausiąją Komuniją. Ir aš jaučiau, kad dažnai išpažinties metu Jėzus mane guodė ir suteikdavo jėgų gyventi toliau. Norėčiau padėkoti Viešpačiui už kunigų dovaną – tai didžiulė Viešpaties malonė mums čia, žemėje. Kiekviename žingsnyje Jėzus veikė per išklausančio ir suteikiančio viltį kunigo rankas.
Kiekvieną kartą, grįždama iš gydymo traukiniu, sutikdavau skirtingus žmones, ir net turėdama tokią diagnozę kartais jausdavausi laimingesnė už juos. Deja, tai buvo tie, kurie dar nepažino Dievo meilės…
Kai tik baigėsi mano paskutinė lašelinė, vėl važiavau namo – į Medžiugorję. Man ši vieta yra mokykla, kurioje Dievo Motina moko, nurodo klaidas ir veda pas Jėzų. Kiekviena mano kelionė čia turi tikslą. Svarbiausia yra atverti savo širdį, pasitikėti Motina ir klausytis, o Ji tau padės per Dievo Žodį, kunigų pamokslus, nuoširdžią išpažintį, per sutiktus žmones ir net per vėjo dvelksmą, saulės spindesį, vandens čiurlenimą… Atvykus čia gyvenimas netampa lengvas ir nerūpestingas, bet kad ir kas nutiktų, jūs žinosite, kad nesate vieni, kad mylintis Viešpats ir Švenčiausioji Dievo Motina yra šalia.
Medžiugorjėje Marija moko mus mylėti ir parodo, kad tikrąją meilę galime rasti tik Jėzuje.
Natalija, Ukraina