2026 m. kovo 9–13 d. Medžiugorjėje vyko 31-sios Tarptautinės dvasinio atsinaujinimo dienos, skirtos piligriminių kelionių organizatoriams, taikos centrų vadovams ir Medžiugorjės maldos bei labdaros grupėms. Dalyvavo apie 200 organizatorių iš įvairių šalių. Pagrindinis pranešėjas buvo Medžiugorjės parapijos klebonas Zvonimiras Pavičičius. Pirmąją dieną į mus kreipėsi ir Medžugorjės apaštališkasis vizitatorius monsinjoras Aldo Cavalli, o paskutinę dieną – Hercegovinos pranciškonų provincijos provincijolas kunigas Jozo Grbešas. Dvasinis atsinaujinimas baigėsi iškilmingomis šventosiomis Mišiomis, kurioms vadovavo monsinjoras Aldo Cavalli.

Medžiugorjė yra malonės vieta, o jos dvasingumas yra užkrečiantis. Čia garbinama Taikos Karalienė, ir tai svarbu visam pasauliui. Tai tikro susitikimo su Marija vieta, malonės vieta, ir ši malonė turi būti nešama į pasaulį. Rožinis yra Marija, Eucharistija yra Jėzus!

Noriu pasidalinti su jumis keliomis mintimis, kurios mane ypač palietė. Visų dvasinio atsinaujinimo seminarų Medžiugorjėje tema šiais metais – „Prie ištakų“. Svarbu grįžti prie šaltinio, o ne pasitenkinti tuo, prie ko esame įpratę ir kas mums patinka, nes tikrasis šaltinis yra Dievo Žodis. Grožis slypi nuolatiniame mūsų atsinaujinime ir pasikeitime. Jėzus nesensta, Jis visada suteikia naują gyvenimą.

 Seminare apmąstėme Evangelijos ištrauką apie samarietę. Samarietė atėjo su savo kančia ir sutiko Dievą. Jėzus neaplenkė Samarijos ir keliavo į Jeruzalę per šią žemę, kurios žydai vengė. Jėzus pasirenka tiesų kelią ir ateina į mūsų širdis. Mes nesame tobuli, bet galime būti gailestingi. Jėzus dažnai eina pas tuos, kuriuos aplenkiame. Dvasinio kelio dalis yra tiesti ranką kitiems, rodyti gailestingumą ir pasakyti gerą žodį. Jėzaus susitikime su samariete prie šulinio mane ypač sujaudino toks palyginimas: Jėzus yra kaip saulė, kuri vidurdienį pakilusi aukštai virš šulinio ir apšviečia jo gelmes. Dievo žvilgsnis yra būtent toks – jis prasiskverbia į gelmes. Ir tuo pačiu metu saulė šildo vandenį, kuris šulinyje paprastai būna šaltas.

 Labiausiai širdyje išliko tylos Dievo akivaizdoje svarba ir jos branginimas. Tėvas Zvonimiras kalbėjo apie pirmąsias apsireiškimų dienas ir tai, kas vyko Medžiugorjėje. Jis pasidalijo kunigo Jozo Zovko, kunigo, kuris buvo Medžiugorjės klebonas apsireiškimų pradžioje, pokalbiais, įspūdžiais ir vidiniais sprendimų priėmimo procesais. Tėvui Zovko kilo daug klausimų ir abejonių, juk žmonės matė daug išorinių ženklų. Bet kuris ženklas yra svarbiausias?

Mums giliausias ženklas yra perkeitimas Eucharistijoje. Tėvas Jozo išklausė gilią vienos moters išpažintį ir suprato, kad tai yra šviesa tamsoje. Jis pastebėjo, kad žmonės pradėjo mažiau žiūrėti į apsireiškimų kalną ir daugiau ieškoti Dievo bažnyčioje. Jis matė Dievą veikiantį. Dievas ir Mergelė Marija čia veikia maldoje ir sakramentuose. Dievas veikia per tikinčiuosius ir netikinčius – čia galima pamatyti Jo ranką. Svarbu ieškoti ženklų ne danguje, o savo širdyje. Dievą gali atpažinti tie, kurie Juo tiki. Jis taip pat aprašė, kaip vizionieriai, dar vaikai, mato Mergelę Mariją: jai apie 20–21 metai, ji tamsiaplaukė, graži, paprastai apsirengusi, o jos balsas skamba švelniai, tarsi ji dainuotų.

 Paskutinę Dvasinio atsinaujinimo rekolekcijų dieną kalbėjo tėvas Jozo Grbešas. Jis padrąsino mus žodžiais apie tai, kokia svarbi dvasingumo išraiška yra gebėjimas klausytis ir pasitikėti – tikėti, kad Dievas mus veda. Jis gražiai pasakė, kad Medžiugorjė yra tylos dovana: turime išmokti tylėti, o tada Dievas pradeda kalbėti. Medžiugorjė moko mus, kas svarbu, o kas ne. Jis su meile prisiminė savo brolį, kuris mirė dieną prieš tai, kuriam žmonės visada buvo svarbesni už daiktus. Medžiugorjė grąžina mus prie to, kas svarbiausia. Tai „kalnas“, susitikimo su Viešpačiu vieta. Pergalė yra meilėje. Dievas yra meilė. Medžiugorjė grąžina mus į pradžią – o ta pradžia yra meilė.

Jis pakvietė mus visus tapti tikrais meilės liudytojais. Jis taip pat paminėjo šv. Pranciškų Asyžietį, kuris atnešė savo ordino taisykles vyskupui, o šis pasakė, kad tai ne taisyklės, o Evangelija. Ir iš tiesų mums reikia ne taisyklių, o Evangelijos. Jis taip pat sakė, kad Dievo Motinos mokykla yra meilės mokykla. Kartais žmogus tiesiog eina manydamas, kad kažko negali padaryti, bet pasiekęs viršūnę supranta, kad gali. Žmogus gali padaryti daugiau, nei mano.

Kai perduodame informaciją piligrimams, svarbu kalbėti su meile. Pasak jo, krikščionybė pamiršo savo šaknis, o tos šaknys yra meilė. Mergelė Marija niekada neveda žmonių pas save, o pas savo Sūnų. Ir kyla klausimas: ką žmonės manyje mato? Meilės liudytoją, verslininką ar ką nors kitą? Svarbu nepamiršti savęs atiduoti kitiems.

Jekaterinа, Rusija