✞Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.❤

ŠVENTOS DVASIOS KVIETIMAS

Ateik, Šventoji Dvasia, ateik per Nekaltosios Mergelės Marijos Širdies, Tavo mylimos Nuotakos, užtarimą! (3x)

+ Iš Evangelijos pagal Luką (Lk 15, 1-3. 11-32)

1 Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti.
2 O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
3 Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
11 Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.
12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą.
13 Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti.
15 Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.
16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
17 Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!
18 Kelsiuos eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau.
19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’
20 Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.
21 O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’
22 Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!
23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!
24 Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
25 Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius.
26 Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi.
27 Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’
28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.
29 O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais.
30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.’
31 Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.’“

Ko aš klausiu?

Apie gilią meilę Dievui Tėvui.

– Jėzus kalba apie pasiklydusį vaiką ir Tėvo meilę. Su dideliu širdies dėmesiu žvelgsiu į vaiką ir į tėvą.
– Pirmiausia pažiūrėsiu į vaiką – kaip jis išeina iš namų; paskui tėvui, kuris tyli ir gerbia jo laisvę (12-13). Prašysiu, kad galėčiau įeiti į savo širdį ir suprasti tai, ką išgyvena kenčiantis tėvas, ir pajusti visą nuodėmės siaubą, kuri skaudina ir žeidžia.
– Ar išpažindamas savo nuodėmes (išpažintyje, Sutaikinimo sakramente) matau Tėvo „veidą“ ir jo kančią? Kaip dažnai galvoju apie tai, kaip Jis jaučiasi, kai matau savo nuodėmę?
– Seku vaiko, palikusio tėvą, istoriją. Pamatysiu, kaip nuodėmė gimdo nuodėmę ir padidina vaiko poreikį (13-16). Stengsiuosi įsivaizduoti savo gyvenimo situacijas, kuriose taip pat „kaupiau“ nuodėmes.
– Apmąstysiu gilias tėvo emocijas, kai jis apkabina grįžtantį vaiką (20). Atsiklaupsiu prieš Tėvą ir nuoširdžiai papasakosiu jam apie savo nuodėmes, kurios kankina mano širdį. Prašysiu atleidimo malonės ir patirti Jo tėvišką meilę, ir malonės jaustis kaip vaikas Jo glėbyje.
– Atkreipiu dėmesį į vyriausiojo sūnaus, nenorinčio įeiti į namus, reakciją. Jis negali susitaikyti su tėvo požiūriu į brolį. Jis įsitikinęs, kad jo brolis nenusipelno meilės (29-30). Kas man atsiliepia, kai stebiu savo vyriausiojo sūnaus požiūrį?
– „Manau, kad žodžiai, skirti vyriausiajam sūnui, tinka ir man“. Viskas, kas priklauso Tėvui, priklauso man. Viskas, ką turiu, ateina iš Jo. Aš neprivalau „užsidirbti“ Jo meilės. Jis tiesiog nori, kad leisčiau Jam mane mylėti. Baigdamas perskaitysiu šlovinimo maldą, skirtą Dievui Tėvui.
Mergelės Marijos mokykloje
Marija moko mus mylėti savo Dangiškąjį Tėvą, vadinti Jį mūsų Tėvu, kuris niekada nepaliks mūsų skausme ar neviltyje.

Dievo Motinos, Taikos Karalienės, pranešimas, 2009 m. lapkričio 2 d.

„Brangūs vaikai! Ir šiandien aš esu čia tarp jūsų, kad parodyčiau jums kelią, kuriuo galite pažinti Dievo meilę – Dievo, kuris leido vadinti Jį „Tėvu“ ir jausti, kad Jis tikrai yra jūsų Tėvas. Laukiu, kol su visu nuoširdumu pažvelgsite į savo širdį ir pamatysite, kaip stipriai Jį mylite. Ar mylite Jį kaip vienintelį? Apsupti turtų, kiek kartų Jį išdavėte, atstūmėte, pamiršote apie Jį? Mano vaikai, neleiskite žemiškoms gėrybėms jūsų apgauti. Galvokite apie savo sielą, išvalykite ją, nes jūsų siela svarbesnė už kūną. Kreipkitės į Tėvą – Jis laukia, kol grįšite pas Jį. Aš esu su jumis, nes Jis siunčia mane pas jus savo didžiuliu gailestingumu. Ačiū!”
Dangiškasis Tėve, dėkojame Tau už meilę mums, už tai, kad mes visada galime atsidurti Tavo glėbyje tokie, kokie esame. Amen.

PASIAUKOJIMO MALDA

Švenčiausioji Mergele Marija, šiandien Tavo akivaizdoje ir Tavo rankose aš atnaujinu ir sutvirtinu savo krikšto įžadus. Visiems laikams atsižadu šėtono, visų jo darbų ir visiškai aukoju save Švenčiausiajai Jėzaus Kristaus Širdžiai. Noriu nešti savo kryžių ir sekti Kristumi per visas savo gyvenimo dienas, pagal Dangiškojo Tėvo valią. O Marija, visų dangiškųjų galybių ir visos Bažnyčios akivaizdoje, aukoju save Tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Būk man Motina ir Karalienė. Su visišku paklusnumu ir meile patikiu ir aukoju Tau savo kūną ir sielą, visa, ką turiu, matomą ir nematomą, savo gerųjų praeities, dabarties ir ateities darbų vaisius. Suteikiu Tau pilną laisvę Savo nuožiūra visiškai naudotis manimi ir viskuo, kas man priklauso, pagal Tavo šventą valią didesnei Dievo garbei dabar ir per amžius. Amen.

Kunigo palaiminimas