Garbė Jėzui Kristui!

Mano vardas Iryna, ir štai trumpa istorija apie mano paskutinę kelionę į Medžiugorję. Neabejotinai Medžiugorjė yra vieta, kurią mano siela labai myli. Tai vieta, į kurią noriu sugrįžti. Galios vieta, ramybės vieta… Liepos mėnesį Dievas man suteikė galimybę vėl čia apsilankyti ir nugyventi nuostabų mėnesį ,,Marijos šviesos” bendruomenėje. Labai laukiau šios kelionės, nes jaučiau didelę vidinio nuovargio naštą. Pastarieji dveji metai man buvo įtempti ir sunkūs. Jaučiausi sutrikusi, trūko jėgų melstis, kankino nuolatinis nerimo jausmas. Man tikrai reikėjo tiesiog pabūti su Dievu tyloje. Žinojau, kad tai galiu rasti tik Medžiugorjėje. Man susidarė įspūdis, kad pats Viešpats norėjo, kad ši kelionė įvyktų, nes viskas klostėsi taip, kaip planuota – jaunikio sutikimas, reikalai, darbai… Viskas įvyko taip, kad galėčiau vykti. Atvykusi labai apsidžiaugiau susitikusi su bendruomenės nariais. Atrodė, kad grįžau namo, nes čia atvykau nebe pirmą kartą. Ankstesnių kelionių patirtis suteikė pasitikėjimo, kad šį kartą vėl bus daug ramybės ir džiaugsmo vienu metu. Vietoje to aš patyriau vidinę kovą. Jaučiausi taip, lyg negalėčiau rasti savo vietos tarp tų žmonių, kuriuos iš tikrųjų pažinojau ir mylėjau. Bėgo dienos, bet prieštaringi jausmai buvo tokie patys. Vienais atvejais jie užplūsdavo didesniu mastu, kitais – mažesniu.

Stengiausi kiek įmanoma labiau užsiimti darbais, kad to nejausčiau. Ir tai tęsėsi apie pusantros savaitės, tiksliai iki išpažinties momento. Po išpažinties pirmą kartą gyvenime pajutau, kokia didelė jos galia, nes nuo to laiko visi keisti pojūčiai atslūgo. Tai buvo toks aiškus Viešpaties buvimo ženklas. Pagaliau galėjau pajusti ramybę, pasidžiaugti ir mėgautis gyvenimu Medžiugorjėje. Per šį mėnesį susipažinau su daugybe žmonių, o tai man irgi buvo įdomi patirtis, nes kai kuriems iš karto pajutau vidinį barjerą; ir tik po kurio laiko pavyko jį įveikti ir pajusti didelę meilę jiems. Bandžiau atidžiau pažvelgti į žmones – mainais gavau įkvėpimo ir motyvacijos iš jų dalijimosi ir pasakojimų. Man tai reiškė „pamatyti Jėzų žmoguje“ praktiškai. Ačiū Viešpačiui ir Mergelei Marijai už nuostabų mėnesį, praleistą šioje šventoje vietoje. Ačiū už bendruomenę „Marijos šviesa“, kuri man tikrai yra šviesa ir kurioje turiu gerų draugų. Ačiū už naujas pažintis, už dalyvavimo jaunimo šventėje patirtį, už maldos laiką, nes labai jo pasiilgau. Už geras mintis ir idėjas. Nors Dievas neišsprendė visų mano problemų ir neatsakė į visus klausimus, bet suteikė šiek tiek vidinės ramybės ir įkvėpimo atstatyti savo gyvenimą. Jis leido suprasti, kad turiu rūpintis savo sveikata. Grįžusi į kasdienį gyvenimą jaučiu nedidelius pokyčius. Pasidariau šiek tiek ramesnė, ir tai suteikia man galimybę palaipsniui grįžti prie maldos. Pradėjau labiau pasitikėti Dievu. Jaučiu stiprų raginimą ieškoti savęs ir savo tikslo šiame pasaulyje. Kad tai pavyktų, prašau melstis už mane. Telaimina Viešpats kiekvieną, kuris skaito šį tekstą. Garbė Jėzui ir Marijai!

Iryna, Ukraina