Jau dešimti metai kaip dalyvauju Tylos maldos, pasninko rekolekcijose Medjugorjeje. Per ši laikotarpi aiškiai pamačiau, kaip nuostabiai Dievo Motina mane veda per ši gyvenimą. Ji nieko sau nepasilieka. Ji veda tolyn, gylyn, pas Jėzų, pas Dangišką Tėvą.Supratau, kad gyvenime svarbiausia yra širdis, jos būsena, jos stovis, jos žaizdos. Dėl širdies vyksta dvasiniai mūšiai, nes sielų priešas nori užkariauti žmonių širdis. Po pirmų piligriminių kelionįų po minėtų rekolekcijų aš labai dėmesį skyriau Marijai. Ji tapo mano Dangiška Mama, nes mano biologinė mama buvo šalta. Po kurio laiko dėmesys persikėlė į Jęzų,  ir po Komunijis sakydavau: «Jėzau myliu Tave». Mano didžiam nustebimui šį kartą per rekolekcijas patyriau Dangiško Tėvo prisilietimą.

Šių rekolekcijų metu pradžioje pranciškonas Marino kalbėjo apie tai,kad pasninkas ir malda p r a m u š a kelią pas Dievą. Man šie žodžiai labai įstrigo į atmintį. Kaip visada rekolekcijų laikotarpiu, valgymų metu, sėdint už stalo, kramtant duoną ir geriant arbatą aš, dėkojau Dievui už grūdus, už žmones kurie užaugino, nupjovė, iškūlė, sumalė, iškepė duoną, už vandenį, kurį Dievas sukūrė. Kokių didžių stebūklų Dievas padarė sukūręs žemę ir visatą. Dėkojau už visa tai Dievui. Taip dekoti išmokė Svet Mariji bendruomenėje gyvenanti Teresa. Ir netikėtai iš mano širdies išsiveržė žodžiai: «Dieve Tėve, myliu Tave» ir per skruostus pradėjo tekėti ašaros. Išgirdau žodžius: «myliu tave , dukra».  Po šių žodžių mano širdis tekina nubėgo į Dangiško Tėvo glėbį. Pradėjau raudoti. Jaučiau ilgesį Dangiškam Tėvui.

Mano biologinis tėvas, nors manęs neskriaudė, tačiau niekad neapkabindavo, nebendraudavo ir mane kažkodėl vadindavo «sese». Niekad manęs nevadino dukra. Gal todėl, kad jo širdis buvo labai sužeista, nes jis pats nepatyrė tėvų meilės, nes liko gatvėje, kai jo mamą su seserimis ir broliu išvežė  į Sibirą. Jo tėvas  jau seniai buvo miręs.

 Pastaraisiais metais aš dalyvaudama šv. Mišiose prašydavau Jėzaus, kad savo žaizdomis pagydytų mano, giminių ir visų žmonių žaizdas, ypač karo zonoje esančių. Aš dabar iš rekolekcijų grįžtu su žinia, kad mano žaizda pagijo ir aš turiu Dangišką Tėvą ir galėsiu Jam pasakyti: « TĖVE, AŠ MYLIU TAVE».

VIDA