Jau beveik 12 metų dalyvauju „Marijos šviesos“ bendruomenės veikloje, o gyvenu ten jau ketverius. Čia atrandu savo pašaukimą ir dėkoju Viešpačiui už viską, ką Jis man duoda per bendruomenę.

Po pirmųjų metų bendruomenėje pajutau norą nuveikti kažką daugiau, nei dariau iki tol. Klausiau Viešpaties, ką dar galėčiau nuveikti, bet neradau atsakymo. Vis klausiau ir jaučiausi sutrikusi, nesuprasdama, kam esu pašaukta veikloje, kurios mokausi.

 Tęsiau savo kasdienes pareigas ir toliau meldžiausi. Po kurio laiko supratau, kad Dievas jau seniai man davė atsakymą ir kad šis atsakymas gyvena giliai mano širdyje. Jis man suteikė meilę jaunimui ir vaikams dar vaikystėje, nes mūsų šeimoje visada buvo mažų vaikų, su kuriais žaisdavau ir leisdavau laiką. Studijuodama sutikau daug pasimetusių jaunų žmonių, neturinčių vertybių ar gyvenimo prasmės, ir tai mane giliai sujaudino. Stebėdama juos, jų gailėjau ir nesupratau, kodėl tai taip stipriai paliečia mano širdį.

 Ilgai laukiau atsakymo, kol supratau, kad Dievas kviečia mane skleisti Dievo Motinos pranešimus, kurie yra Dievo Žodžio aidas Slovakijos vaikų ir jaunimo širdyse – daryti tai paprastai, vaikiškai. Buvau dėkinga, kad pagaliau supratau, ką darau. Kartu su kitais bendruomenės nariais, kurie taip pat buvo atsivėrę šiai misijai, pradėjome rengti internetinius susitikimus vaikams ir jaunimui, kuriuose apmąstėme Dievo žodį ir Dievo Motinos pranešimus. Pamažu Viešpats vedė mus tarnauti vaikams, piligriminėse kelionėse atvykstantiems į Medžiugorję, aiškinti jiems penkis pagrindinius Dievo Motinos pranešimus paprasta, vaikiška kalba. Taip pat pradėjome filmuoti trumpus vaizdo įrašus apie pranešimą kiekvieno mėnesio 25 d. ir įrašinėti tinklalaides su sekmadienio apmąstymais vaikams. Ši misija gyvuoja ir klesti su Dievo pagalba.

Šiais metais mums pavyko surengti jaunimo stovyklą, kuri vyko paskutinį rugpjūčio savaitgalį Lúčki parapijoje netoli Ružomberoko. Ši parapija garsėja kasmėnesiniais maldos vakarais Medžiugorjės dvasia, į kuriuos atvyksta daug žmonių, mylinčių Medžiugorję ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Stovyklos globėja pasirinkome Šv. Gemą, nes mus įkvėpė jos tyra, vaikiška širdis, nekaltas ir paprastas mąstymo būdas, kuriuo norime sekti. Stovyklos tema buvo santykiai su Dievu ir kitais. Stovykla truko tris dienas, joje dalyvavo 15 jaunų žmonių, su kuriais jau trejus metus susitinkame kas savaitę internetu. Viešpats įkvėpė mums šią idėją maždaug prieš metus, ir tuo metu neturėjome supratimo, kaip ją būtų galima įgyvendinti. Ilgai nešiojome ją savo širdyse, kaupdami drąsą net garsiai ją ištarti. Atidžiai vertinome, ar tai tikrai Dievo valia – ir dabar, pasibaigus stovyklai, galime užtikrintai pasakyti, kad taip ir buvo. Jaunimą įkvėpė Terezos Gažíovos liudijimas, kuriame ji pasidalijo mintimis, kaip gyventi kartu su Dievo Motina, kad užsimegztų gilesnis ryšys su Dievu. Tėvas Peteris Vicianas mokė jaunimą apie išpažinties sakramentą ir žmogiškai bei paprastai  skatino juos užduoti klausimus, kurių jie anksčiau nedrįso užduoti. Palaimingai praleidome laiką su jaunimu bendrose maldose, paskaitose ir veiklose. Leidomės į piligriminę kelionę į Staré Hory, kur pasiaukojome Dievo Motinai, dalyvavome adoracijoje, ir kiekvienas jaunuolis atliko nuoširdžią ir gilią išpažintį. O stovyklos pabaigoje mūsų laukė galingiausia akimirka: mokslo metų pašventimas Dievo Motinos intencijoms. Šventosiose Mišiose jaunuoliams buvo suteikta galimybė perduoti savo intencijas Mergelei Marijai, ir kiekvienas džiaugsmingai priėjo prie altoriaus ir jas perdavė, pasitikėdamas, kad Marija rūpinsis kiekvienu iš jų. Ši akimirka buvo nepaprastai galinga ir palietė visų susirinkusiųjų širdis.

 Ši stovykla mums bendruomenėje buvo kažkas visiškai naujo, ir per ją tiek daug išmokome. Esame dėkingi Dievo Motinai, kad savo švelniu buvimu atvėrė mūsų širdis ir duris, kad visa tai galėtų įvykti. Nežinome, kokius kitus planus Viešpats turi, bet norime ir toliau melstis už visų taikos planų išsipildymą ir per šią misiją. Jauniems žmonėms reikia artumo, dėmesio ir vedimo. Viskas, ką pasėsime jų širdyse, vieną dieną tikrai augs ir džiugins Dievą ir jų artimuosius. Tai darome pasitikėdami ir tikėdami, kad Viešpats visa tai panaudos. Esame dėkingi, kad galėjome atpažinti ir atsiliepti į šį švelnų kvietimą bei paruošti šią stovyklą.

Simona, Slovakija