Į Medžiugorję atvykome kupini skausmo, nuovargio, kaltės, bejėgiškumo. Atvykome iš naujo ieškoti Dievo šiame ramybės šaltinyje. Stengėmės rasti šią ramybę daugybėje maldų, liturginių giesmių ir pamaldų. Po ilgo ilgo laiko ryte pabudome ne sirenoms kaukiant, o varpams skambant ir paukščiams čiulbant. Ši ramybė leido mums sutelkti dėmesį į savo širdis, taip pat geriau pažinti vieniems kitus ir tai, kam mums trūksta laiko kasdieniame šurmulyje. Per šias kelias dienas galėjome kalbėtis vieni su kitais apie tai, kas užpildo mūsų sielas, o ne tik apie tai, ar turime pakankamai duonos, makaronų, sviesto, arbatos žmonėms, kurie ateina pagalbos.

Pirmąją dieną kopėme į Marijos kalną – Podbrdo. Nors nelabai gerai mokame rožinį, kartu jo mokėmės ir kiekvienoje rožinio paslaptyje apmąstėme Marijos gyvenimą ir atpažinome savo Motiną. Kaip ir visi susirinkę piligrimai, mes taip pat atnešėme Marijai savo liūdesį, iškankintas širdis. Prašėme Jos dėl mūsų Ukrainos, už mūsų vaikinus apkasuose, už mūsų sužeistuosius, už mūsų šeimas, už motinas, našles, našlaičius.

Supratome, kokia svarbi mūsų malda. Prašome pagalbos iš įvairių organizacijų ir daugelio žmonių, bet taip mažai pagalbos iš mūsų Dievo. Dienos šurmulyje apie tai pamirštame. Vakaro šventosiose Mišiose prisiminėme, kokia graži buvo taika Ukrainoje ir kaip mes jos nevertinome. Graži akimirka per šventąsias Mišias buvo tada, kai galėjome perduoti vieni kitiems taikos ramybę. Tegul tikroji taika, Dievo taika, amžinai karaliauja tarp mūsų visų.

Kopimas į Križevaco kalną buvo mūsų piligrimystės kulminacija. Kryžiaus kelio metu sujungėme savo tautos kančią su Kristaus kančia. Džiaugiamės, kad nesame vieni savo kančioje, jaučiame, kad Jėzus yra su mumis šioje kelionėje, ir vis dar norime būti Simono, Veronikos ar Jeruzalės moterų vaidmenyje, tarnauti ir aukoti savo kančią dėl taikos. Dėkojame Dievui už šį malonės laiką. Daug kartų ginčijomės su savo sąžine. Kaip melstis už priešus? Už tuos, kurie naikina mūsų šalį? Kaip galime eiti gailestingumo keliu? Tai nėra lengva, ir mes vis dar esame pakeliui! Svarbiausia, kad kartu su Mergele Marija einame šiuo atsivertimo keliu. Svarbiausia, kad norime melstis už savo atsivertimą į Dievą ir malonės, kad galėtume melstis ir už savo priešų atsivertimą. Žinome, Marija, kad Jis mus ves.

 Dėkojame Tau, Marija, už Tavo mokyklą, už viską, ką mums parodei, kad malda, Šventasis Raštas, Eucharistija, išpažintis ir pasninkas yra kelias į atleidimą ir vienintelis kelias į meilę ir ramybę širdyje.

Savanoriai iš Ševčenkovo, Ukraina