Mano vardas Vikica Dodig, esu iš Medžjugorės. Augau dalinai čia, dalinai Vokietijoje. 1986 metais Medžiugorėje regėtojos Vickos liudijimo metu, išgyvenau gilios vidinės ramybės patirtį. Tai buvo ramybė, kurią galėjo dovanoti tik Dievas. Iki tol laikiau save gera krikščione: kiekvieną sekmadienį vaikščiojau į bažnyčią, šeimoje mes pasninkaudavome, meldėmės kasdien. Bet tikėjimas buvo tik tradicinis, neturėjome susitikimo su gyvuoju Dievu patirties. Dievas man buvo tik paveikslas, sukurtas mano močiutės: pagyvenusio viešpačio su stora knyga, į kurią jis užrašo visas mano nuodėmes, ir vargas man, jei vieną kartą teks atsistoti prieš Jį. Po to aš ėmiau ieškoti Dievo ir sutikau tėvą Slavko, kuris pakvietė mane tapti piligrimų palydove, o vėliau vertėja. Tai buvo prieš 34 metus. Taip pat esu vokiškai kalbančiųjų piligrimų centro atstovė. Turiu du sūnus, vienas danguje, antras – žemėje. Esu vieniša motina, mano santuoką Bažnyčia patvirtino esant negaliojančia. Stengiuosi gyventi pagal Dievo Motinos Marijos paraginimus.
Pažinojau tėvą Slavko Barbaričių dar iki apsireiškimų pradžios. Kartą jis pasakė, kad , jeigu jis nebūtų tapęs pranciškonu, būtinai būtų profesionaliu fotbolistu. Jis mėgo sportą. Mano tėvas taip pat buvo sportininkas, su t. Slavko jie buvo pažįstami nuo mokyklos, todėl man turėjau galimybę susipažinti su juo. Veikiausiai tai buvo pagarbūs santykiai su kunigais, taip aš buvau auklėjama. Todėl visada su juo sveikindavaus: Garbė Jėzui Kristui!.. Bet po to, kai prasidėjo apsireiškimai aš susidomėjau Medžiugore ir patyriau savo pirmąjį atsivertimą, ėmiau galvoti apie tai, kaip tapti gide piligrimams. Tada galėjau geriau pažinti jį.
Įsidėmėjau vieną frazę, kuria jis dažnai naudojosi bendraudamas su mano tėvu ir sportininkais. Štai ji: “Sveikame kūne – sveika siela“. Jam tai buvo labai svarbu. Kažkodėl jis visada palaikė žmones, apdovanotus kokiais nors talentais. O sportuoti – tai talentas, kurį tau davė Dievas.
Šis, išsimokslinęs pranciškonas, kalbėjęs septyniomis kalbomis, turėjęs daktaro laipsnį, žavėjo mane tuo, kad išorėje jis buvo paprastas ir domėjosi sportu. Man, jaunai merginai, tai darė milžinišką įspūdį.. Ėmiau jį labiau stebėti, norėjau jį geriau pažinti.
Tai, kad tapau gide piligrimams, buvo jo iniciatyva. Kodėl � Aš visada pakliūdavau jo akiratin: kažką padariau, ką nors išverčiau, nes mokėjau vokiečių kalbą. Kartą jis atėjo pas mus į namus ir padėjo ant stalo krūvą, apie pusės metrų aukščio, įvairių knygų. Jis pasakė: «Pasakykite Vikicai, kad ji tai išmoktų!» Man sugrįžus namo, mama papasakojo, ką man buvo pasakęs tėvas Slavko. Paėmiau į rankas pirmąją knygą – «Raktas į Bibliją» ir sakiau sau: «Gerai». Antroji knyga – «Mergelės Marijos paraginimai», po to Katekizmas….kodėl man visą tai išmokti ?
Nuėjai pas t. Slavko ir jo paklausiau: « Dėl ko tai?» Jis atsakė: «Kad išlaikytum egzaminus!»
Jį šokiravo, kad aš dar nežinojau, jog būsiu gide piligrimams. Jis buvo tikras, kad eisiu mokytis gide. Jam buvo aišku * jis neklausė, norite jūs tai daryti ar ne. Jis nujautė, kad tu pamatysi, pastebėsi esamą problemą ar poreikį ir sureaguosi. Jis paprastai laukė, kad žmogus-krikščionis pastebėjęs problemą reaguos. Iš manęs jis laukė: «Tu kalbi dviem užsienio kalbomis, tau buvo suteikta galimybė jas išmokti. Prašau, atsiliepk į šią būtinybę.. Geriau, jog gide būtumei tu, nei kas nors kitas; tu čia savo namuose, pažįsti vietovę, turi tikėjimą. Dievo Motina išsirinko būtent šią parapiją, ir tau reikėtų atsiliepti į tai».
Pradžioje kovojau su tuo, bet kai pradėjau studijuoti visas pasiūlytas knygas, išskirtinai patyriau tėvo Slavko artumą ta prasme, kad jis buvo pasiruošęs man padėti, kuo tik galėjo. Ir tai buvo jo charakteringas bruožas. Jis visuomet visiems pagelbėjo. Visuomet sustodavo prie žmogaus, kuris turi problemų, nežiūrint į tai, kad jau tada 1986-87 metais jis buvo labai užimtas. Jis atidėdavo visa į šalį ir skirdavo laiką žmogui, kuriam tuo metu reikėjo pagelbėti.
Kartą prie bažnyčios kalbantis su juo, prie mūsų priėjo piligrimų grupė. Jis mane stumtelėjo į priekį, sakydamas jiems: «Aš neturiu laiko, o ji jums viską papasakos», ir nuėjo. Jie ėmė uždavinėti man klausimus, o aš nieko negalėjau į juos atsakyti. Norėjau prasmegti žemėn iš gėdos! Sekančią dieną nusipirkau visas knygas vokiečių kalba iš suvenyrų parduotuvių /jų tada buvo jau dvi/ ir ėmiau mokytis. Bet iškilo problema: kiekvienoje knygoje buvo aprašyta kažkas savaip. O kas gi tiesa? Aš vėl nubėgau pas t Slavko, kad jis man pasakytų tiesą. Ir taip kiekvieną kartą, kai negalėdavau susidoroti su kuo aš bėgau pas jį, ir jis greitai atsakydavo man, nes pats visuomet turėjo skubėti, bet gerai žinojo, jog turi man atsakyti, kad galėčiau skaityti toliau….
Toks jo prieinamumas formavo mane kaip asmenį. Mano gyvenime buvo įvairių situacijų, patyriau ir stiprių parpuolimų, bet jis niekada neleido man pasilikti panašioje būsenoje.. Būti sužeistam, parpulti, nusidėti – būdinga kiekvienam žmogui. Kartą jis man pasakė: «Vikica, niekas negali tapti šventuoju, jeigu jis nenusidėjėlis». Išskyrus Mergelę Mariją, mes visi nusidėjėliai ir einame keliu į šventumą. Parpulti – normalu, bet pasilikti parpuolus – tai nenormalu. Jis man dažnai kalbėjo, ypač, kada man buvo sunku: «Тu neturi teisės pasilikti gulėti, kelkis! Šauk, ginčikis su Dievu, daryk ką nori, bet svarbiausia – kelkis!»
Kartais gyvenime atsitinka taip, kad visi nuo tavęs nusigręžia, ir aš prisimenu t Slavko, kuris visuomet apkabindavo, kada kiti nusigręždavo. Jis visuomet surasdavo žmoguje tai, kas jame vertinga. Jis sakė: «Jeigu Dievas mato, kad tu brangus, tai kas aš toks, kad tuo abejočiau? Kas aš toks, kad tave teisčiau, jei Dievas tavęs neteisia?» Kelkis, klaupkis, paprašyk atleidimo ir eik pirmyn. Tokie buvo mano santykiai su t. Slavko.
Jame taip pat buvo kai kurios žmogiškos savybės, kurios jį darė prieinamu. Man patiko, kad nežiūrint jo išsilavinimo ir gilaus tikėjimo, jis visuomet liko paprastu ir mokėjo būti artimas žmonėms, nedarydamas išskirtinumų. Jis niekuomet neleido savo išmintimi išsiskirti iš kitų. Tame ir jo dorybės.