2024 m. lapkričio 1 d. 30 maldos grupių Slovakijoje nusprendė atsiliepti į Dievo Motinos kvietimą melstis ir pasninkauti Jos intencijomis. Vienas konkretus tikslas buvo melstis dėl sėkmingo maldos susitikimo už taiką Poprade. Kiekviena grupė turėjo koordinatorių, kuris užtikrino, kad pasirinktą dieną melstųsi 24 žmonės. Taip buvo tęsiama nenutrūkstama malda. Žmonės nuolat pasninkavo ir kalbėjo rožinį, kad per šį maldos susitikimą būtų įgyvendinti Dievo Motinos planai.

 Maldos susitikimas Poprade atnešė didelę palaimą ir ramybę dalyvių širdims. Tie, kurie dėl sveikatos problemų negalėjo keliauti į Medžiugorję, išvyko su didžiuliu dėkingumu Dievui.

 Po susitikimo nusprendėme toliau melstis ir pasninkauti Dievo Motinos intencijomis, dėkodami Jai už gautas malones. Praėjo metai, ir nuolatinė malda bei pasninkas taip giliai palietė žmones, kad norime juos tęsti. Dalijamės su jumis keletu liudijimų.

Animatorės Mirkos liudijimas (pirmoji mėnesio diena)

Aš esu animatorė Mirka ir noriu pasidalinti su jumis džiaugsmu, kurį teikia Dievo Motina. Mūsų grupė greitai įgijo narių, ir žmonės vis registravosi tęsti, kol turėjome po du žmones, norinčius melstis tą pačią valandą.

Pasibaigus Medžiugorjės susitikimui Poprade, pasakiau, kad tie, kurie nenori tęsti toliau, man parašytų. Tie, kurie norėjo, galėjo tai padaryti – su sąlyga, kad daugiau jiems nebesiųsiu komentarų (?). Palaukiau… ir užsiregistravo tik du žmonės. Buvau sužavėta. Kadangi beveik visi norėjo tęsti, pasakiau sau, kad ir aš tęsiu – su komentarais. 😊 Jie labai džiaugėsi ir padėkojo man, sakydami, kad su komentarais buvo „kitaip“, gyviau. Ir šiandien jau antroji grupė pamažu renka narius.

 Buvau maldos grupės, kuri renkasi kiekvieno mėnesio 21 dieną, koordinatorė. Esame parapijos grupė. Kai pradėjome melstis už maldos susitikimą Poprade, pajutau norą asmeniškai dalyvauti. Pamažu šis noras išaugo į norą ten nuvykti kartu su visa parapija. Taigi, užsisakėme autobusą ir nuvykome į Popradą. Tai buvo tikrai nepaprastai palaimingas laikas. Grįžus iš Poprado, man paskambino parapijietis ir paklausė, ar galėčiau surengti piligriminę kelionę į Medžiugorję. Taigi, pradėjome melstis turėdami šią intenciją. Anksčiau niekada nebuvome buvę Medžugorjėje kaip parapija. Ir jei Dievas duos, galėtume ten susitikti 2026 m. rugpjūčio 23 d. Šiandien visos vietos autobuse yra užsakytos.

 Dar vienas nuolatinės maldos ir pasninko vaisius – bendra malda prie bažnyčios, priešais Dievo Motinos statulą. Ji prasidėjo per noveną, skirtą 43-iosioms apsireiškimų Medžiugorjėje metinėms. Meldėmės devynias dienas, ir kai Dievo Motina pakvietė mus tęsti, priėmėme Jos kvietimą. Nuo tada kiekvieną penktadienį 21 val. renkamės – vasarą lauke, žiemą bažnyčioje – ir meldžiamės tris rožinius. Tai darome reguliariai iki šiol ir labai ryškiai jaučiame Jos pagalbą ir apsaugą. Mūsų grupė visada meldžiasi kiekvieno mėnesio 12 dieną. Tik neseniai supratau, kad tris mėnesius iš eilės šią dieną man visada kažkas nutikdavo. Kartais, iš pirmo žvilgsnio, tai būdavo sunkios ir nemalonios situacijos, bet laikui bėgant man tapo aišku, kad Viešpats ir Dievo Motina leido tai mano labui. Dėkoju Jiems už viską.

Norėčiau pasidalyti su jumis praėjusio mėnesio 12 dienos įvykiu. Spalio mėnesį ši diena buvo sekmadienis. Kaip įprasta, vakare prieš tai visai grupei išsiunčiau žinutę, kad nepamirštume prisijungti prie maldos grandinės, ir paskirsčiau mūsų individualius maldos laikus. Mano laikas buvo nuo vidurnakčio iki pirmos valandos.

Tą naktį jaučiausi neįprastai pailsėjusi ir visiškai nepavargusi. Gerai pasimeldžiau, visur tvyrojo ramybė ir tyla. Maldos valanda prabėgo nepastebimai, ir pirmą valandą nakties nuėjau miegoti su gilia vidine ramybe. Kadangi buvo sekmadienis, žinojau, kad turime keltis anksti – kartu aukojome šventąsias Mišias. Tą rytą nuėjome į šventąsias Mišias, o grįžusi girdėjau, kaip mūsų kaimynai ruošiasi į bažnyčią. Taip susitinkame kiekvieną sekmadienį. Kai iškviečiau liftą, išgirdau balsus iš apačios ir kažką panašaus į verksmą. Iš smalsumo pažvelgiau pro langą pažiūrėti, ar kas nors nenutiko. Nieko neįprasto nemačiau, išskyrus tai, kad kaimynų automobilio, kuris visada stovėdavo priešais vartus, nebėra. Šovė mintis ir garsiai ją pasakiau: „Galbūt kaimynų automobilis pavogtas.“

 Vėliau, grįžusi namo, išgirdau triukšmą koridoriuje ir kaimynų balsus, bet tada durys užsitrenkė. Susitvarkėme, išėjome ir daugiau nebesirūpinome. Tačiau po pietų suskambo mano telefonas. Mano dukra, likusi namuose mokytis, nerimaudama man pasakė: „Mama, kaimynė pasibeldė į mūsų duris. Kai grįši namo, pasibelsk į jos duris. Įsivaizduok, trečią valandą nakties juos apvogė.“ Sustingau iš baimės. Iškart po pietų skubėjome namo. Kai atvykau, pasibeldžiau į kaimynės duris. Iš pradžių ji bijojo atidaryti duris, bet atpažinusi mano balsą, atidarė jas ir pašaukė mane. Ji pasakė: „Kažkas vakar naktį įsilaužė į mūsų namus. Durys ir spyna buvo nepažeistos. Pirmą valandą aš vis dar buvau vonios kambaryje; viskas buvo gerai. Keliamės ketvirtą valandą. Mūsų miegamasis yra prie pat lauko durų, ir mes su vyru nieko negirdėjome. Vagys perėjo butą, paėmė mūsų dokumentus, banko korteles ir automobilio raktelius. Jie mums nepadarė žalos, bet pavogė automobilį ir padarė didelę turtinę žalą.“ Tą akimirką pasakiau sau: „Dievo Motina, šie vagys galėjo lengvai ateiti ir pas mus.“

 Koridoriuje esame tik mes ir mūsų kaimynai – dvejos durys. Mes net nerakiname durų, o jie savąsias užrakina trigubai kiekvieną naktį. Kodėl jie juos pasirinko?

 Tą akimirką tikrai žinojau, kad mūsų butas yra Dievo Motinos globoje. Tai buvo lygiai 12-oji Marijos mėnesio diena, diena prieš paskutinį apsireiškimą Fatimoje ir diena, kai mūsų grupė meldžiasi už Dievo Motinos intencijas.