Atvažiavau į Medžiugorję metams, apsistojau bendruomenėje „Marijos šviesa“. Vieną vakarą per adoraciją Šv. Jokūbo bažnyčioje pajutau stiprų norą pradėti 5 dienų pasninką. Anksčiau dažnai pasninkavau, o penktadienio pasninkas buvo mano savaitės dalis jau ilgą laiką, bet šįkart buvo kažkas kita. Skirtumas buvo toks, kad nenorėjau pasninkauti savo reikmėms, bet turėjau didelį norą šį pasninką padovanoti Dievo Motinai ir padėkoti už didžiulę malonę būti šioje vietoje ir gyventi bendruomenėje. Norėjau pasninkauti, kad išsipildytų Marijos planai bendruomenei, kad Ji saugotų visus jos narius ir dovanotų jiems Šventosios Dvasios dovanas. Širdyje jaučiau didelį džiaugsmą ir dėkingumą. Po kelių dienų apmąstymų ir maldos pirmadienį pradėjau pasninkauti. Kartu su pasninku pažadėjau Dievo Motinai kasdien lipti į Podbrdą. Per visas 5 pasninko dienas sulaukiau didelių malonių ir nepatyriau jokių sunkumų, taip pat atsisakiau kavos, kurią įprastai geriu du kartus per dieną. Jaučiau didelę vidinę stiprybę, karštai garbinau Jėzų Eucharistijos sakramente, meldžiausi, skaičiau Šventąjį Raštą ir kiekvieną dieną priimdavau Jėzų. Gavėnios pradžioje atlikau išpažintį ir paprašiau kunigo palaiminimo.

Penktadienį, paskutinę pasninko dieną, smarkiai lijo. Nuo kalvų pylė vanduo, ir nusileidusi nuo Križevaco galvojau, ar eiti į Podbrdo, ar tiesiai namo. Sušlapau, laikas bėgo, lietus nesiliovė. Galų gale nusprendžiau eiti. Pasiekusi Podbrdo pamačiau, kad vanduo nuo kalno tiesiog upeliu liejasi žemyn, bet akimirką padvejojusi vistiek nusprendžiau eiti toliau.

 Kai pasiekiau pirmąją Rožinio Džiaugsmingųjų slėpinių paslaptį, pajutau didelį džiaugsmą ir nekantravau būti apsireiškimo vietoje. Pakeliui nesutikau nė vieno žmogaus ir laukiau, kada galėsiu ten likti viena su Dievo Motina. Kai priėjau prie apsireiškimo vietos, iš tolo pamačiau, kad ten stovi moteris. Ji buvo arti Mergelės Marijos statulos ir garsiai meldėsi. Jaučiau nusivylimą, susierzinimą, liūdesį ir šiek tiek melancholiją, kad nebūsiu ten viena. Priėjusi prie moters pastebėjau, kad ji nori pasikalbėti, žiūri į mane. Pažvelgiau žemyn, nes nenorėjau su niekuo kalbėtis. Bet ji priėjo prie manęs ir pradėjo klausinėti, ar šioje vietoje yra dar kas nors, be šios statulos, kaip ji turėtų grįžti, ar čia būtų kitas kelias…. ir taip toliau. Aš jai atsakiau, bet stengiausi greitai baigti pokalbį, nes norėjau tik pasimelsti ir su niekuo nekalbėti. Bet ji vis klausinėjo: “…Ar grįšite į kaimą?”  

Aš pasakiau „taip“, o ji paklausė, ar gali ateiti su manimi, nes nenorėjo eiti viena. Tuo metu jau buvau šiek tiek supykusi ir sakiau sau, kad mano kopimas į kalną visai ne toks, kokį įsivaizdavau: būsime  tik aš ir Mergelė Marija. Tačiau nepaisant visų šių jausmų ir minčių, aš sutikau, tik paprašiau jos skirti man minutę maldai. Puoliau ant kelių ir norėjau pradėti melstis, bet negalėjau ištarti nė žodžio. Nieko nesupratau. Tik žiūrėjau į statulą ir nieko negalėjau pasakyti. Tada širdyje išgirdau: „Vienas meilės artimui poelgis pranoksta daugybę žodžių ir maldų“. Supratau, atsistojau ir ėjau su moterimi, kuri manęs laukė. Pakeliui pasikalbėjome, ji pasakojo, kad Medžiugorjėje ji pirmą kartą, buvo labai malonu su ja pasikalbėti, o nusileidimas nuo kalno neprailgo. Pabaigoje ji man padėkojo, labai apsidžiaugė, kad įveikė pakilimą ir nusileidimą, ir papasakojo, kad prieš man pasirodant ji meldėsi prie Mergelės Marijos statulos, kad Ji ką nors atsiųstų, nes nenorėjo viena leistis žemyn, o tada aš atsiradau.

Apsikeitėme telefono numeriais ir grįžusi namo gavau jos žinutę: “Ačiū už tavąjį “Taip” Medžiugorjės patirčiai. Tavo buvimas ant Podbrdo kalno davė atsakymą, dėl kurio čia atvykau: niekada nebūsiu viena, o Dievo Motina visada išgirs mano maldas. Ačiū, mano drauge.”

 Dievo Motina, noriu padėkoti Tau, kad paruošei mano širdį šiuo pasninku, todėl galiu priimti ir suprasti, kad meilės artimui poelgiai ir tarnystė yra labai svarbūs atsivertimo, dvasinio augimo ir širdies gydymo kelyje.

Siuzana, Slovakija