Aš vardu Nadežda. Мan 18 metų. Esu kilusi iš Kirgizstano. Norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais apie Medžiugorjėje vykusį Mladifesto festivalį.
Išgirdusi apie Mladifestą aš įsivaizdavau, kad vyks įprasta šventė: šokiai, dainos… Bet kad viskas bus taip įspūdinga ir nuostabu, aš negalėjau nė nutuokti. Buvau čia pirmą sykį ir duok Dieve, kad ateityje kada nors dar galėčiau vėl čia grįžti. Man viskas čia patiko. Būnant Medžiugorjėje mano siela džiaugėsi ir buvau labai rami, visiškai kitokia nei namie. Kai meldžiausi – verkiau, atėjusi išpažinties irgi verkiau. Šioje šventoje vietoje valėsi siela. Pirmąjį sykį kopti į Podbrdo kalną man buvo sunku. Maniau, kad neįstengsiu ir teks sustoti pusiaukelėje, bet vis dėlto man pavyko. Kai baigiau šį kopimą ir pamačiau Dievo Motinos statulą, per kūną nubėgo šiurpuliai, bet vėliau užplūdo tokia ramybė, kad visiškai pamiršau apie savo problemas. Меdžiugorjėje mes sutikome tiek nuoširdžių ir gerų žmonių, kurie mums padėdavo. Taip malonu buvo su jais bendrauti. Tarsi būtume visai kitame pasaulyje. Кai lipome į Кrižaveco kalną, patyriau žodžiais neapsakomų emocijų. Namie, Kirgizstane, aš beveik niekada nenorėjau eiti į bažnyčią. Gyvenau be Viešpaties. Аplankiusi šią šventą vietą pajutau norą gyventi su Viešpačiu Dievu.
Aš niekuomet nemokėjau melstis širdimi. Anksčiau man tai buvo tik žodžiai, bet po Medžiugorjės aš išmokau juos tarti iš visos širdies. Norėčiau ir toliau nenustodama nešti šią mažą savo širdies ugnelę, kad galėčiau uždegti kitus žmones, kurių ugnelės jau išblėso, o jie neteko tikėjimo į Mergelę Mariją ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Baigdama noriu karštai padėkoti tiems žmonėms, kurių dėka galėjome atvažiuoti į šią šventą vietą.