Kristus ateina ne tik dėl to, kad Jį pašlovintume, bet ir norėdamas tobulai įeiti į mūsų gyvenimą. Tai ir yra komunijos momentas. Su visa Bažnyčia pripažįstame, kad Jis yra Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes, kuris kviečia į puotą ir ateina gydyti. Kartu su Bažnyčia mes pripažįstame Avinėlio visagalybę, Jo žodžio visagalybę, kuri gydo sielą ir kūną. Per komuniją Kristus įeina į tikinčiojo širdį, ir kiek širdis yra paruošta ir pasirengusi, toks ir susitikimas su dieviškuoju svečiu, kurio mes nematome savo fizinėmis akimis, bet kurį tikėdami atpažįstame.

Akimirkos po komunijos – tai intymus sielos susitikimas su savo Dievu per Jėzų Kristų. Šis laikas praleidžiamas giedant eucharistines ir padėkos giesmes, taip pat gilioje tyloje, kai siela, visiškai atsidavusi savo Gelbėtojui, patiria gilią ramybę, yra išgydoma susitikime su Gydytoju, nes įvyksta tai, kas pasakoma prieš komuniją: Tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.

Išgydymas – esminis komunijos aspektas. Visų pirma, tai vidinis tikėjimo, meilės ir vilties išgydymas. Mes gauname malones, reikalingas gyvenimui ir veiklai, bet kartu galbūt kančią, jei tokia yra Dievo valia mums.

Turime pripažinti, kad Mišioms ir maldai už išgydymą nutiko kažkas, ko neturėjo įvykti: malda už išgydymą dažniausiai ignoruojama arba sumažinama iki minimumo. Tikintieji priima komuniją ir išeina. Jie neturi laiko! O šią akimirką, po Komunijos, žinoma, laiko turėtų būti. Mums reikia pasilikti su Jėzumi, kad Jis galėtų veikti mumyse savo gelbstinčiu būdu.

Malda

Jėzau Kristau, ateik į mano širdį! Štai viskas paruošta Tavo atėjimui. Džiaugiuosi Tavimi. Sveikinu Tave. Šią akimirką Aš noriu gyventi tik dėl Tavęs, taip, kaip Tu gyvenai ir mirei už Mane. Aš viską atiduodu Tau ir lieku su Tavimi tyliame džiaugsme. Amen.

Eikite ramybėje

Šventosios Mišios baigiamos Bažnyčios malda ir palaiminimu. Paskutinis kunigo kreipinys yra Eikite ramybėje! Mums duodamas ne tik įprastas ženklas, kad galime išeiti iš bažnyčios ir eiti į gyvenimą: šis sveikinimas dar kartą apibendrina viską, kas įvyko ir kas netrukus įvyks. Eucharistijos šventimas yra taikos tarp Dievo ir žmogaus, taip pat tarp žmonių triumfas. Jei šio aspekto nėra, jei ramybė iš tikrųjų neateina, abejotina tampa tikroji Eucharistijos prasmė ir tikrasis supratimas. Jei kas nors nėra pasirengęs atleisti ar prašyti Dievo atleidimo, jis tokiu būdu pašalina save iš eucharistinės aukos. Dalyvauti joje būtų apgavystė iš jo pusės.

Žmonės į šią puotą ateina su vestuviniais drabužiais, kuriuos eucharistijos šventimo pradžioje paruošia ir duoda pats Dievas. Todėl nėra jokio pasiteisinimo tiems, kurie atsiduria čia be vestuvių šventinių drabužių. Ir palikdamas bažnyčią, palikdamas mišias, kiekvienas, kuris išeina, turėtų tapti nauju taikos pasiuntiniu. Vaikščioti ramybėje yra biblinė žinia ir liturginio palaiminimo žinia. Ir tuo pačiu tai yra gražiausia misija, kurią žmogus gali gauti. Dievas neprašo mūsų nieko, ko Jis nėra pasirengęs pats duoti. Štai kodėl, suteikęs mums ramybę ir išgelbėjimą, Jis nori, kad mes ją skleistume.

Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.

Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.

Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”. (Mk 16,15-18)