Beveik kiekvienas Dievo Motinos pranešimas baigiasi sakiniu: „Ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą!“ Dažnai pagalvodavau, kam Motina dėkoja? Ji ateina iš dangaus čia, į žemę, kad kam nors padėkotų! Ji iš mūsų daug nesitiki, bet mato viską, ką padarėme, ir dėkoja už tai. Šios dienos šventose Mišiose ypatingai dėkojame p. Franzui Gollowitschui. Tikiu, kad jo darbas galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl Dievo Motina kiekvieną kartą dėkoja savo pranešimuose. Šiandien jam dėkojame, švęsdami jo 250-ąją piligriminę kelionę į Medjugorję. Nei lietus, nei sniegas, nei akinanti saulė jam netrukdė keliauti su piligrimais, būti drąsiam net ir pavojingomis akimirkomis. Ponas Gollowitschas taip pat yra uolus maldos ir pasninko dvasinių seminarų organizatorius. Daugelis jų dalyvių po šios patirties pradėjo sekti Marija. Turime jam padėkoti už viską, ką jis daro, ir prašyti palaiminimo jam, jo šeimai ir visiems, kurie seks paskui jį, kad Dievo Motina lydėtų juos savo buvimu ir užtarimu. Dėl mūsų darbe kartais vyravusio egoizmo, pavydo ir arogancijos, prašome Dievo atleidimo, kad galėtume ir toliau padėti kitiems, kaip kvietė Dievo Motina 2000 m. spalio 25 d. pranešime, kad per maldą ir pasninką galėtų ateiti nauja era.

 

„Brangūs vaikai! Šiandien trokštu atverti jums savo Motinišką Širdį ir visus jus pakviesti melstis mano intencijomis. Trokštu atnaujinti maldą su jumis ir pakviesti jus pasninkui, kurį noriu paaukoti savo Sūnui Jėzui dėl naujų laikų atėjimo, pavasario laiko. Šiais jubiliejiniais metais daug širdžių man atsivėrė ir Bažnyčia atsinaujina Dvasioje. Džiaugiuosi su jumis ir dėkoju Dievui už šią dovaną, o jus, vaikeliai, kviečiu: melskitės, melskitės, melskitės, kol jums malda taps džiaugsmu. Dėkoju jums, kad atsiliepėte į Mano kvietimą!

 

Dar kartą kartu su Dievo Motina noriu labai padėkoti visiems, kurie atsiliepė į jos pranešimus. Gera žinoti, kad Dievo Motina visada pabrėžia, kokie mes jai svarbūs, ir kad be mūsų ji nieko negalėtų padaryti. Pirmą kartą išgirdę žodį „dėkoju“, šiek tiek nustebome, nes žinome, kad mes esame tie, kurie ko nors prašo Dievo, o paskui dėkoja. Gera visko tikėtis iš Dievo ir garbinti Jo visagalybę. Tačiau prisimename Dievo Motinos ištartus žodžius: Man tavęs reikia, tu man svarbus, be tavęs nieko negaliu. Vis negalime tuo patikėti, bet tai tiesa. Dievas norėjo kiekvieno iš mūsų tame laike ir erdvėje, kurioje esame… Jis norėjo mūsų ir suteikė mums tas dovanas, kurias norėjo ugdyti mumyse savo malone ir savo dvasia, kad galėtume jų padedami Jam tarnauti. Tas, kuris siūlo savo tarnybą dovanomis, myli, mąsto, tikisi ir padeda kitiems bei galvoja apie kitus. Tai būtina tuo momentu ir vietoje, kur Dievas to ieško. Dažniausiai žinodavau, ką atsakyti tiems, kurie daug kritikuoja kitus, ir tiems, kurie sako, kad būdami Dievo vietoje daug ką darytų kitaip. Jei Dievas manytų, kad tu gali gyventi ir tarnauti geriau kitoje vietoje ar laiku, Jis būtų tave būtų pasiuntęs ne čia, o ten. Nesakykite: „Aš, Dievo vietoje…“, bet geriau atverkite akis ir ausis tam laikui, kuriame gyvenate, ir žmonėms, kurie jus supa. Tai tavo pirmoji užduotis ir tu ten esi nepakeičiamas, tu esi svarbus Dievui, ten Dievas be tavęs nieko negali padaryti. Viena vertus, mes gyvename Dievo meile, ir ta pati meilė mūsų dėka pasiekia kitus. Kai Dievas mus guodžia, turėtume tą paguodą suteikti ir kitiems.

 

Tik toje vietoje ir laike, kuriame esame, galime daryti tai, ko nori Dievas, nes ten Jis nieko negali be mūsų. Vienas dalykas Dievo Motinai tikrai pavyko per šiuos 19 metų ir 5 mėnesius: daugelis, kurie nemanė, kad kada nors nuveiks daugiau nei sekmadienį eis į mišias, jos pranešimų dėka tapo aktyviais krikščionimis. Štai kodėl šiandien turėtume pasakyti „ačiū“, nes visame pasaulyje yra žmonių, kurie sąmoningai dirba kartu su Dievo Motina, kad skleistų jos pranešimus. Tikime, kad turime dar daug ką keisti ir pradėti žiūrėti į save, Bažnyčią ir savo šeimas Dievo Motinos akimis. Daug kartų esame gundomi, žvelgdami į pasaulį, skųstis žmonėmis ir situacijomis bei juos teisti. Tikrai yra daug problemų. Bet Dievo Motina mato pasaulį kitomis akimis. Ji mato gėrį, nors jo mažai ir nepakanka. Ji mato jį ir dėkoja už jį. Dėkingumas – pirmoji gero išsiauklėjimo taisyklė. Jei nori užauginti žmogų, pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, ar tame žmoguje yra kokio nors gėrio, kad ir mažiausio. Tada reikia įžvelgti, kuo tas žmogus galėtų tapti, ir tada kartu su juo dirbti. Jei esame akli, matysime tik tai, kas nėra gera, kas netobula, kas mūsų netenkina, ir tada pradedame kritikuoti, smerkti ir reikšti savo atmetimą. Dievo Motina mato ir gėrį, kuris yra pasaulyje. Ji taip pat mato, ką galima patobulinti, ir dirba…

 

Skaitykite žinutes! Žinutės teigiamos, suteikia vilties, padrąsina! Dievo Motina pažadino mumyse pozityvumą ir už tai Jai dėkojame. Tie, kurie seka Dievo Motiną, neturi laiko kritikai. Dievo Motina skatina mus veikti, net jei manome, kad tai nenaudinga, veltui ar reikalauja per daug jėgų. Tai vienintelis būdas įžengti į trečiąjį tūkstantmetį su Dievo Motina ir Jėzumi. Dėkojame visiems, kurie seka Dievo Motiną visame pasaulyje, kurie nepailsdami atvyksta čia ir organizuoja piligrimines keliones. Dar kartą dėkoju Franzui Gollowitschui už jo darbą. Į Medjugorję jis atvykdavo visada, net bjauriausiomis karo akimirkomis. Net ir šiandien Franzas nepailsdamas padeda mūsų ligoniams, pabėgėliams ir našlaičiams. Jo autobusai visada pilni labdaros. Dėkojame jam ir norime palydėti jį malda, jį ir visus, kurie atėjo su juo. Tokiu būdu, kaip sako Dievo Motina, gali prasidėti naujas laikas, naujas pavasaris. Šis momentas neatitinka kalendorinio laiko, bet tai yra naujo pasirinkimo momentas. Ten, kur viskas atrodo sena, supuvę ir sunaikinta, gali prasidėti naujas gyvenimas: jei nusprendi mylėti Dievą ir savo artimus kaip save patį; ir jei daugelis iš mūsų tai padarys, tikrai ateis naujas laikas. Amen.

 

* Šaltinis: Žurnalas “MEDJUGORJE” Nr.47-III Trim. 2001. Tocco da Casauria (Pe) Italija, p. 22-24. Vertė: Paula Tomić