Tarp pirmųjų Taikos Karalienės pranešimų  yra raginimas pasninkauti. Iš pradžių tai buvo viena diena, penktadienis, o vėliau – 1984 m. rugpjūčio 14 d. – išgirdome  raginimą antrą kartą pasninkauti trečiadieniais.

 Taip pat buvo nurodytas pasninko metodas: duona ir vanduo. Nors šiandien apie pasninką mažai kalbama ir dar mažiau pasninkaujama, pasninkas yra biblinė žinia, kuri neabejotinai labai svarbi, kaip ir malda. Pasninkas turi savo daugiasluoksnę prasmę sielai, kūnui ir dvasiai. Jis taip pat turi savo biblines ir istorines-liturgines priežastis bei ypatingą galią kartu su malda. Jėzus kartą apaštalams pasakė, kad jie nieko negalėjo padaryti, negalėjo išlaisvinti žmogaus nuo piktosios dvasios dėl to, kad tokie demonai išvaromi tik pasninku ir malda. (Plg. Mk 9, 29)

Šis pasninko būdas ir laikas, kai reikia pasninkauti, gali ir turėtų būti glaudžiai susieti su Marijos auklėjimu, kurį Ji mums teikia Medžiugorjėje. Šio auklėjimo centre neabejotinai yra Eucharistija. Trijų valandų vakaro programoje Medžiugorjėje Eucharistija yra centre, tačiau ji taip pat turi būti centre savo vertės požiūriu. Pats Marijos dvasingumas reikalauja pasninko. Marija yra pranašų Karalienė, o  kadangi visi pranašai siekė maldos, pasninko ir atsivertimo, kad  pasiektų ramybę, taip ir Marija ragina ir siūlo tą patį modelį: atsivertimą, pasninką, maldą ir tada TAIKĄ kaip malonę ir vaisių.

Prie eucharistinio matmens Marijos dvasingume neabejotinai galima pridėti ir pranašišką pasninko aspektą. Būtent vienintelis Marijos auklėjimo tikslas ir, be abejo, vienintelis troškimas gali ir turi būti toks: atvesti mus pas Jėzų. Ji neabejotinai nori, kad žinotume, kaip klausytis Dievo žodžio, kaip pažinti ir sugebėti sutikti Kristų duonoje. Ir kaip Kristus pats pirmiausia padaugino duoną ir kalbėjo apie duoną, kad paruoštų savo apaštalus ir mokinius Eucharistijai, taip ir Marija kviečia mus atrasti savo kasdienę duoną, pirmiausia dvi pasninko dienas gyvenant su šia duona, o tada galėsime atrasti dangiškosios duonos grožį ir svarbą. Pasninkas, į kurį mus kviečia Marija, nereiškia nei badavimo, nei ypatingo atsisakymo, bet gyvenimą su duona, kad galėtume gyventi su Eucharistija. Duona visada yra gyvenimo ženklas. Atrasdami duoną ir tiesiog gyvendami su ja, atrasime ir suprasime gyvenimą pilnatvėje. Tiek fizinį, tiek dvasinį gyvenimą. Kas dvi dienas gyvena su duona, tas atranda naujus savo gyvenimo, kitų žmonių gyvenimo ir dieviškojo gyvenimo matmenis. Dvi dienas gyvendamas vien duona, žmogus pamažu išsivaduoja iš netvarkingo daiktų troškimo, netvarkingų šio pasaulio malonumų. Širdimi jis supranta, ką valdo, ką turi ir dar labiau – ko jam iš tikrųjų reikia. Pasninkas atkuria kūno harmoniją, o lengviau suprantant ir priimant tikrąją vertybių skalę, sieloje atkuriama tvarka. Tai iš tikrųjų yra apsivalymo procesas, kurį simboliškai ir realiai rodo noras dvi dienas gyventi vandeniu ir duona.

Tai yra geriausias pasiruošimas maldai, nes širdis išlaisvinama ir tampa pajėgi įeiti į maldą, taigi tai geriausias pasiruošimas susitikti Eucharistijoje. Pasninkas atveria akis į tai, ką turime, ir tai, ko mums reikia, ir todėl mes galime pasidalyti su kitais, taigi būti dovana kitiems ir atnešti dovanų. Taigi pasninkas tampa geriausiu keliu į socialinį teisingumą, kuris pagimdo taiką. Kas pasninku valo savo sielą, tas auga tikėjime, t. y. giliai suvokia širdimi, jog Dievas yra pasaulio sutvėrėjas ir šeimininkas. Taip atkuriamas pasitikėjimas savimi, o baimė ir nerimas išnyksta.

Kalbant apie norą pasninkauti trečiadieniais ir penktadieniais, be istorinių, yra ir eucharistinių priežasčių. Ketvirtadienis bažnyčios palikime visada buvo Eucharistijos diena, nes ketvirtadienis yra Paskutinės vakarienės diena, tai yra, pirmosios mišios. Gyventi dieną prieš ir kitą dieną su duona tai nereiškia nieko kita, kaip tik pasiruošti susitikimui Eucharistijoje ir gyventi kitą dieną su Kristumi, gyvenimo duona. Juo labiau, kad pasninkas prieš pačią Komuniją visada buvo labai pabrėžiamas. Taigi, remiantis Bažnyčios įstatymais, jo turėjo būti laikomasi nuo vidurnakčio iki Komunijos momento. Taigi nebuvo valgoma nei geriama. Pasninkas, susilaikymas nuo maisto ir gėrimų buvo privalomas. Šis eucharistinis pasninkas laikui bėgant buvo sutrumpintas iki vienos valandos susilaikymo nuo valgymo ir gėrimų prieš komuniją. Stačiatikių bažnyčios įstatyme ir kai kuriose katalikų bažnyčiose Rytuose vis dar galioja pasninkas, daug ilgesnis nei katalikų bažnyčioje.

 Būtina niekada nepamiršti, kad pats savaime pasninkas nėra tikslas, o tik priemonė, padedanti žmogui, tokiam, koks jis yra, lengviau susitikti su savimi ir taip pasiruošti susitikti su kitais ir savo Dievu.

„Mieli vaikai! Šiandien kviečiu jus pradėti pasninkauti iš širdies. Yra daug žmonių, kurie pasninkauja, nes visi pasninkauja. Tai tapo papročiu, kurio niekas nenori laužyti. Prašau parapijiečių pasninkauti su dėkingumu, kad Dievas leido Man taip ilgai pasilikti šioje parapijoje. Brangūs vaikai, pasninkaukite ir melskitės visa širdimi! Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!“ (1984 m. rugsėjo 20 d.)

 Ypač svarbu prisiminti, kad Dievo Motina norėjo, jog pasninkautume širdimi. Tai reiškia su meile, ne per prievartą, ne su liūdesiu, bet širdimi, džiaugsmingai. Jei iškiltų koks nors sunkumas, jį reikėtų pakelti džiaugsmingai. Jėzus taip pat pasninkavo ir kalbėjo apie pasninką:  „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. ¹⁷ O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi]galvą ir nusiprausk veidą, ¹⁸ kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. (Mt 6, 16-18)