Po atgailos ir gailesčio dėl nuodėmių Bažnyčia kviečia patirti susitikimo džiaugsmą, kuris visada ateina po susitaikymo, ir šis susitikimas yra džiaugsmo ir ramybės pradžia bei būsena. Kaip nuodėmė atskiria mus vienus nuo kitų, taip ir atleidimas vienija ir atveda mus į Avinėlio šventę. Todėl po to seka džiaugsminga šlovinimo giesmė: Garbė Dievui aukštybėse!

Tai himnas, kuris lydėjo Kristų, atėjusį į šį pasaulį. Tada jį pradėjo giedoti angelai, o dabar Bažnyčia nepaliaujamai gieda, taip šlovindama Kristaus, Viešpaties ir Karaliaus, atėjimą. Tikinčiojo širdis turi būti tikrai atgaivinta gilaus džiaugsmo, kad mūsų Dievas netyli, bet ateina ir lieka su mumis. Tai giesmė naujai vienybei su Dievu ir žmonėmis. Tai džiaugsmo kibirkštis, kurią tik Dievas gali paruošti ir duoti savo žmonėms. Tai lemtingas posūkis nuodėmingame žmogaus likime. Tai nauja pradžia. Tai atsinaujinęs rojus, kuriame žmogus gauna galimybę vėl atsikelti ir giedoti savo Dievui. Tai momentas, kai nuodėmės padariniai ištrinami, o žmogaus širdis vėl randa džiaugsmo ir ramybės šaltinį ir pradeda iš jo maitintis.

Šis Dievo, surinkusio Savo žmones, šventimas ir pašlovinimas baigiasi malda, kurioje žmonės, Dievo Bažnyčia, išreiškia dėkingumą ir gyrių, taip pat prašymus dėl būtiniausių dalykų. Kaip giesmėje Šlovė suteikiama Dievui aukštybėse, o žmonėms suteikiama galimybė tapti geros valios žmonėmis, išreiškiant dėkingumą Kristui, Dievo Avinėliui, taip tikintysis grąžina sielą ir kūną į būseną prieš pirmąją nuodėmę. Jis pasiruošęs vėl išgirsti ir klausytis Dievo. Čia prasideda kita Eucharistinio šventimo dalis.

„Brangūs vaikai! Iš širdies gelmių šlovinkite Viešpatį! Laiminkite Jo vardą visada. Vaikai, nepaliaudami dėkokite Dievui, Visagaliui Tėvui, kuris trokšta jus išgelbėti ir kuris trokšta, kad po šio žemiškojo gyvenimo jūs vėl būtumėte su Juo Dangaus Karalystėje. Vaikai, Tėvas nori, kad būtumėte su Juo kaip Jo mylimiausi vaikai. Nesvarbu, kiek kartų klystate, Jis atleidžia. Bet neleiskite, kad kokia nors nuodėmė atitolintų jus nuo mūsų Tėvo danguje meilės!” (Pranešimas per Eleną Vasil, 1987 m. spalio 6 d.)

Tylėk ir klausykis…

Dievas kalba žmogui. Tai neišsemiama malonė ir dovana. Dievas netyli net tada, kai žmogus nutyla, atsiskyręs nuo Jo per nuodėmę ir tapęs Jam kurčias ir aklas. Dievas skelbia savo valią. Jis atveria savo tikslus, moko kaip Tėvas. Taip skamba Senojo ir Naujojo Testamentų, o ypač evangelijų, žodžiai. Klausantis pranešimų ar juos skaitant paprastai sėdima. Tai ne tik galima kūno laikysena, bet dar labiau noro įsiklausyti į Dievo balsą ir nurodymus išraiška. Sėdėjimas prie mokytojo kojų yra pasirengimo klausytis išraiška. Taigi, kai žmonės susėda pasiklausyti, ką sako Dievas, įvyksta kažkas neapsakomai gražaus ir teisingo: Dievo žodis, kurio klausomasi, ir tuo pačiu kūriantis žodis. Aktyvus ir vaisingas. Jis krinta kaip nauja sėkla į paruoštą širdies dirvą ir žada gausius vaisius.

Kai skaitoma Evangelija, gerosios naujienos knyga, Dievo žmonės klausosi stovėdami. Tai, kaip ir ankstesniais atvejais, yra ne tik viena iš galimų kūno pozicijų, bet ir gilios pagarbos kalbėtojui išraiška. Skaitydami ir skelbdami, įsakydami ir pranešdami ką nors iškilmingo, susirinkusieji atsistoja, atsistoja ir priima įsakymą. Toks mūsų požiūris primena istorinį atpirkimo įvykį, susijusį su Kristaus atėjimu: padaręs nuodėmę, žmogus nedrįso stoti prieš Dievą, bet slėpėsi, o per Kristų išgydytas žmogus stovi ir klausosi. Tai kartu skatina mus norėti daryti tai, ko klausomės. Paprastas kryžius ant kaktos, lūpų ir krūtinės priešais Evangeliją taip pat turi didelę reikšmę. Uždėdami šį ženklą ant kaktos kaip parengiamąjį ženklą Evangelijos klausymui, mes iš tikrųjų pažadame pagalvoti apie mums skelbiamą Dievo žodį. Ženklas ant mūsų lūpų simbolizuoja mūsų pažadą, kad stengsimės kalbėti Dievo žodį. Ir pagaliau kryžiaus ženklas ant mūsų krūtinės yra mūsų pažadas, kad Dievo žodį laikysime savo širdyse taip, kaip tai darė Marija pagal Luko evangeliją: Ji laikė Dievo žodį kaip lobį ir išgyveno jį savo širdyje.

“Būkite atviri Dievo balsui! Ypač raginu jus klausytis Dievo balso savo širdies tyloje, nes toje tyloje Jis trokšta kalbėti visiems. Brangūs vaikai, pasitikėkite ir nebijokite vaikščioti su Juo net per mirties slėnį. Laiminu jus. (pranešimas per Eleną Vasil, 1990 m. liepos 31 d.)

Malda

O Dieve, Tu, kuris kalbėjai mums per Savo Sūnų, būk palaimintas, kad kalbėjai mums, savo vaikams. Mes būtume be šviesos, be tiesos, be kelio ir be gyvenimo, jei Tu nebūtum ištaręs mums Savo meilės žodžio. Tegul jis įsikuria mūsų mintyse. Tegul jis pasireiškia mūsų darbuose ir tebūna pašlovinamas mūsų žodžiais. Išmokyk mus džiaugtis Tavo žodžiu taip, kaip kad džiūgaujame dėl draugo ar motinos žodžio. Leisk mums priimti Tavo žodį taip, lyg išgirstume paguodos žodį, padrąsinimo ir vilties žodį, meilės ir pasitikėjimo žodį. Duok, kad Tavo žodis pagimdytų mumyse naują žodį. Tegul Tavo meilė pagimdo meilę mumyse. Tegul Tavo gailestingumas skatina gailestingumo augimą mūsų širdyse. Palaimintas būk Tu, nes turi mus gelbstintį žodį. Tavo žodis yra tiesa, apšviesk mus tyloje. Tegul Tavo žodis gyvena tarp mūsų ir lieka su mumis! Amen.

Tėvas Slavko Barbaričius, OFM