Perskaičius ir išklausius Dievo žodį, paprastai seka jo aiškinimas, kurį pasiūlo kunigas arba vienas iš tikinčiųjų, turintis tam išsilavinimą ir priimtas Bažnyčios. Žmonių atsakymas yra maldoje Tikiu… ir tikinčiųjų prašymuose. Kalbėdamas Dievas atkuria ir atnaujina žmogaus širdį. Dievo Žodis, pasėjamas kaip sėkla, krenta į žemę ir stengiasi duoti vaisių – gausiai.

Todėl po Dievo Žodžio skaitymo tikintieji atsistoja ir kartoja Tikėjimo išpažinimą, taip pripažindami, kad priima žodį ir pasitiki Dievu, kuris ką tik jį pasakė. Lotyniškas žodis credo reiškia atiduoti širdį, atsiverti ir pasitikėti. Iš esmės tai reiškia, kad aš nusprendžiu eiti į priekį gyvenime su savo Dievu, kad Jis atgauna pagrindinę vietą mano gyvenime. Kartu tai reiškia pažadą bendradarbiauti su Dievu, su tuo, kuris yra Kūrėjas ir Atpirkėjas, kuris pašventina Šventąja Dvasia ir veda į gyvenimą per mirtį, kuris atleidžia nuodėmę ir kartu su Savo sekėjais sukuria naują sąjungą, kurios net mirtis nesunaikins, kuris vieną dieną paskelbs savo nuosprendį ir kai kuriems atlygins, įvesdamas juos į Savo amžinąją Karalystę, bet Jis taip pat pasmerks tuos, kurie pasirinko priešintis Jam, kurie nusprendė amžinai atsiskirti nuo Jo, pasirinkdami vietą, kuri vadinama pragaru, kančios vieta.

Tai yra Dievas, kuriuo mes tikime, kuris kalba su mumis ir į kurį mes kreipiamės savo maldomis. Taigi tikinčiųjų bendruomenė po Žodžio paskelbimo ir tikėjimo išpažinimo toliau meldžiasi, dėkoja, laimina. Dažniausiai visos bendruomenės vardu kunigas ar tas, kuris vadovauja Mišioms, sukalba maldą, o bendruomenė tai patvirtina atsiliepdama: „Viešpatie, išklausyk mus!“ ar kitais panašiais žodžiais.

Kalbėdami apie Medžiugorjės pranešimus ir nurodymus, nepamirškime, jog Dievo Motina paprašė, kad pirmiausia sukalbėtume Tikiu… ir septynis Tėve mūsų. Kiekvieno susitikimo pradžioje pirmiausia išreiškiamas pasitikėjimas kaip pagrindas tam, kas bus toliau. Kasdien sakyti „Aš tikiu“ reiškia suvokti savo priklausymą Dievui. Skaičius septyni reiškia pilnatvę.

Malda

Tėve, aš tikiu Tavimi. Siūlau Tau savo širdį. Būk mano gyvenimo ir darbo, mano minčių ir žodžių Viešpats ir Dievas. Nuo šiol aš noriu nuolat būti su Tavimi ir nuolat dirbti kartu su Tavimi. Dėkoju Tau, kad mane sukūrei, atpirkai, pašventinai ir kad atversi man Savo Karalystės vartus. Viską priimu ir prašau, kad galėčiau viską daryti pagal Tavo šventą valią. Amen.

Dovanodami patys turime tapti dovanomis

Tas, kuris atidavė savo širdį Dievui, priklauso Jam, ir Dievas yra jo gyvenimo Valdovas. Visa tai ypač išryškėja nešant dovanas. Kaip pripažinimo ir dėkingumo ženklą mes nešame Dievui duonos ir vyno dovanas, kurios iš esmės yra mūsų darbo ir kančios, mūsų vilties ir meilės, bendradarbiavimo su Dievu ženklas. Šios dovanos reprezentuoja mus pačius. Kaip ir bet kuri dovana, šios dovanos reprezentuoja tuos, kurie jas atneša, kurie taip išreiškia savo atsidavimą, draugystę, pasirengimą dar kartą viską paaukoti kaip dovaną Tam, kuris viską mums ir duoda. Jos atnašaujamos ne todėl, kad Dovanojamajam kažko reikia, o todėl, kad negalime likti neparodę dėkingumo ir pripažinimo. Dievas mums tai grąžina savaip, dievišku būdu. Mūsų dovanos, paprastos, bet tikros mūsų gyvenimo apraiškos, tampa Dievo dovanomis, nes Dievo žodžio galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Koks nuostabus apsikeitimas dovanomis! Tačiau Dievas neleidžia Jo pranokti dovanomis. Mes atsinešame šiek tiek duonos ir vyno, mūsų rankų ir bendradarbiavimo su Dievu vaisių, o Dievas šiose dovanose dovanoja mums Save. Jis tampa mūsų maistu. Todėl svarbu pastebėti šiuos mainus ir dalyvauti juose širdimi ir su meile. Šis dovanų aukojimas yra ta akimirka, kai kartu su duona ir vynu atiduodame savo gyvybę, visas savo kančias, ligas ir sunkumus, šeimą ir šį pasaulį. Tai mūsų savęs aukojimo ir susitarimo su Kristumi, kuris kiekvienose Mišiose vėl aukoja už mus Savo gyvybę, momentas. Taigi kartu su savo dovanomis mes patys tampame dovana, kad vėliau, švenčiant Eucharistiją, galėtume priimti Dievo dovaną. Čia kalbama apie tai, kaip svarbu pasiruošti Mišioms. Tai mūsų susitikimo su Dievu, savęs dovanojimo, mūsų pasirinkimo Dievo naudai laikas. Tai mūsų sveikimo akimirkos.

Tačiau kiek daug krikščionių yra toli nuo tikro dalyvavimo liturginėje aukoje! Jie tiesiog stovi nuošalyje, neįsitraukia, lieka abejingi stebėtojai – ir todėl nesuvokia Mišių kaip veiksmo, kurio metu kažkas su jais pačiais vyksta, todėl nesuvokia jų esmės. Štai kodėl žmonės kartais praleidžia Mišias. Dalyvavimo jose jie negali priimti kaip vienos iš savo pareigų. Per visą simboliką, ženklus ir dalyvavimo Mišiose būdus visada reikia patirti šią abipusę dovaną vėl ir vėl. Tas, kuris save dovanoja ir ką nors priima kaip dovaną, tampa tarsi platesnis. Dėl to žmogus tampa laimingesnis ir labiau patenkintas. Tampa pasaulio žmogumi. Tas, kuris netarnauja kaip dovana nei sau, nei kitam ir iš nieko nepriima dovanos, yra nelaimingas, nes yra izoliuotas. Gebėjimas dovanoti save ir priimti dovanas – tai žmogaus kelias į ramybę. Tik meilė padaro žmogų tokiu, kuris gauna dovanų ir kuris gali dovanoti kitiems.

Todėl Dievo Savęs dovanojimas mums visiems yra išmintinga gyvenimo pamoka, kurią reikia gerai išmokti, kad galėtume tapti taikos žmonėmis. Šis savęs dovanojimas yra pozityvi mokykla, kurioje mokomasi meilės ir įveikiamas savanaudiškumas, išdidumas ir godumas. Tai mokykla, kurioje mokomasi būti duona kitiems.

Panardinti savo sielą ir širdį į šias akimirkas ir visavertiškai jas išgyventi reiškia tinkamai ir mums naudingu būdu patirti Mišias. Tai yra Dievo pedagogika. Ji dovanojama mums, kad taptume turtingesni, o savo dovanomis mums atveria ir dovanojimo kelią. Tai „aktyvaus mokymosi“ mokykla, kurioje pasinaudojama geriausiais pavyzdžiais iš gyvenimo. Todėl tai yra tinkamiausias būdas mokytis.

Malda

Dieve, Tu, kuris viską dovanoji ir viską sukūrei, būk palaimintas ir šlovingas viskuo, ką mums davei. Ypač laiminame Tave už duoną ir vyną, kuriuos dabar Tau dovanojame. Būk palaimintas, kad priimi mus su šiomis dovanomis tokius, kokie esame, kad pakeistum mus taip, kaip dabar Tu paversi mūsų dovanas savo Sūnaus Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo dieviškomis dovanomis. Būki palaimintas ir priimki mūsų dovanas, kad būtume vieningi su Tavimi, taip pat su savo broliais ir seserimis, kad būtume duona kaip dovana Tau, kad galėtume, kaip broliai ir seserys, dalintis tarp savęs duona, kurią Tu duodi. Atimk iš mūsų viską, kas trukdo šiai dovanai, ir tegul vienybės džiaugsmo daugėja ir didėja. Amen.

Tėvas Slavko Barbaričius, OFM