Mišiose aukojame savo dovanas – duoną ir vyną, kurios Dievo Žodžio galia tampa Dievo dovanomis – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, ir taip įvyksta neapsakomi dovanų mainai, nors Dievas lieka nepralenkiamas dovanodamas Save. Mes atnešame truputį duonos ir truputį vyno, o Dievas grąžina mums Dieviškąją duoną ir vyną, savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kūną ir kraują. Įvykstanti transformacija yra Dievo veiksmas, prilygstantis pirminiam nuostabios kūrybos aktui. Užtenka vieno žodžio – ir įvyksta visiškas pokytis, transformacija [perkeitimas]. Transformacija vyksta nematomai, tačiau realiu lygmeniu. Šį pasikeitimą Dievas panaudoja, kad aprūpintų savo klajojančią tautą duona ir gėrimu jos ilgai gyvenimo kelionei. Tačiau tai ne tik įvykis, bet ir kvietimas kiekvienam tikinčiajam diena po dienos tapti nauju žmogumi, kad dieviškasis perkeitimas pradėtų kiekvieno žmogaus gyvenimą perkeisti į dovaną, kad jis galėtų save atiduoti kaip dovaną, būti dovana – ir taip pat priimti dovaną.

Ir tai yra nuostabus Eucharistijos aukos didingumas: ji mus paliečia, kad galėtume augti kaip nuolatinė dovana Dievui ir žmonėms, kad taptume nauja duona, kad mumyse gimtų naujas žodis, kuris ateis iš naujos, perkeistos širdies. Ir būtent čia prasideda pasaulio atgimimas, į kurį esame pašaukti per Eucharistiją. Eucharistinė dvasia reiškia norą atiduoti save dėl kitų ir ji visiškai priešinga savanaudiškumo ir puikybės dvasiai, kuri verčia žmogų atimti iš kitų, juos žeisti ir žudyti. O tai yra priešingybė pasaulio atgimimui. Tai karas, griovimas, smurtas, žmogžudystės. Kristus nori ne tik to, kad taptume dovana vieni kitiems ir viskuo visiems, bet ir kad viskas, ką turime, būtų paruošta tapti dovana kitam. Nes viskas, ką duodame kitiems su eucharistine meile, perkeičiama į kažką naujo ir gražaus, sukuriant naujus santykius. Ir visa, ką dovanojame, stiprina ir prisideda prie eucharistinės meilės augimo. Pertvarka tęsiasi su kiekviena dovana ir auka, nes davėjas ir gavėjas, tas, kuris duoda, ir tas, kuris gauna, kuria naują, geresnį pasaulį, kuris gali kilti tik iš meilės. Duodamas, tapdamas dovana, atiduodamas save kaip dovaną, žmogus nutraukia mirtiną egoizmo ir puikybės, o ypač bedievystės, grandinę, nes tas, kuris ką nors pasisavina ir elgiasi kaip šeimininkas – ar tai būtų jo paties gyvenimas, ar kitų gyvenimas, ar turtas, – virsta stabu, netikru dievu. Davimo veiksmas užbaigia pirmapradę nuodėmę, kuri įėjo į pasaulį, kai žmogus, kūrinys, panoro tapti dievu ir šeimininku. Ir kai žmogaus gyvenimas ir visa, ką jis turi, taps nauja duona, kuri dalijama su meile, ateis mesijinis laikas. Tai įmanoma, kai įvyksta dovanojimas, o ne atvirkščiai. Taigi, negali būti, kad pirmiausia ateina mesijinis laikas, o po to žmogaus perkeitimas – pirmiausia žmogaus perkeitimas, o paskui mesijinis teisingos taikos visiems žmonėms laikas.

Kiekvieno atsinaujinimo pagrindas yra meilė, kuri Kristuje buvo visiškai atgaivinta ir tapo duona bei vynu. Ta pati meilė perkeičia žmogų ir visa, ką jis turi, į naują duoną, vienybės duoną. Šventasis Matas rašo:

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste.  Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.  Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

 Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

 Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,

buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,

buvau keleivis, ir mane priglaudėte,

 buvau nuogas – mane aprengėte,

ligonis – mane aplankėte,

kalinys – atėjote pas mane’.

 Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?  Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?  Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’  Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.” (Mt 25,31–40)

Mergelė Marija sako:

„Brangūs vaikai! Ne, jūs nemokate mylėti ir nežinote, kaip su meile klausytis žodžių, kuriuos Aš jums perduodu. Žinokite, mano mylimieji, kad Aš esu jūsų Motina ir kad atėjau į žemę išmokyti jus klausytis su meile, melstis su meile, o ne iš pareigos, kadangi nešiojate kryžių. Kryžius yra Dievo šlovinamas per kiekvieną žmogų. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą!“ (1984 m. lapkričio 29 d.)

Pats Jėzus tai pavadino vieninteliu ženklu, iš kurio atpažįstamas pasirengimas būti dovana ir kiekviename žmoguje atpažinti dieviškąją galimybę keistis dovanomis. Taigi kiekvienas žmogus tampa susitikimo ir dieviškųjų mainų vieta, o tai reiškia ir perkeitimo vietą, nes liturginė transformacija – transsubstanciacija – tik tokiu būdu įgyja visą savo prasmę.