Jaunas aktorius, puikiai atlikęs Jėzaus vaidmenį garsiojoje kroatų pjesėje „Ecce homo“ (Štai žmogus) ir už šį vaidmenį gavęs specialų apdovanojimą, išgyveno labai įdomių ir įkvepiančių religinių patirčių. Verta  jas perskaityti ir apmąstyti.

 Augau religingoje šeimoje. Taip pat lankiau tikybos pamokas. Priėmiau visus sakramentus. Aktoriaus darbas šiek tiek atitraukė mane nuo aktyvaus religinio gyvenimo, bet sieloje išlikau tikintis. Bet mano tikėjimas darėsi vis paviršutiniškesnis. Kai režisierius pasiūlė man Jėzaus vaidmenį, rimtai apie tai pagalvojau ir išsigandau. Ypač išsigandau, kai jis pasakė, kad turiu savarankiškai, be jo pagalbos, studijuoti Jėzaus asmenį. Kiekvienas judesys, visa kita – taip, kaip ir turi būti mūsų darbe.

 Rimtai žiūrėjau į šias studijas. Šventojo Rašto ir kitos literatūros apie Jėzų skaitymas padėjo man suprasti Jėzaus asmenį, lengviau įsivaizduoti, kaip Jėzus elgėsi, veikė ir pasirodė viešumoje. Diena po dienos vis labiau į tai įsitraukiau. Be Šventojo Rašto ir knygų apie Jėzų skaitymo taip pat ieškojau susitikimų su kunigais ir vienuolėmis, bažnyčioje matytus pamaldžius žmones prašiau pakalbėti apie Jėzų, papasakoti, kaip jie Jį įsivaizduoja. Visa tai man padėjo. Atėjo diena, kai buvau pasiruošęs lipti į sceną. Viskas buvo nuostabu ir laimėjau pirmąją vietą už geriausią vaidmenį. Aš didžiavausi.

 Tačiau kažkas mane pradėjo kankinti. Mane aplankė grėsminga mintis: jei būčiau Jėzus, nebūčiau miręs už šiuos žmones! Mane išgąsdino šitoks svarstymas ir pradėjau galvoti apie savo patirtį, iš kurios gimė ši mintis. Ir staiga viskas mano mintyse nušvito kaip krištolas: mes net nesuprantame, kas yra Jėzus ir ką Jis iškentė dėl mūsų! Suprantu, kad mes tik vaidinome, ir žinau, kaip man buvo sunku – kai jie mane mušė ir nukryžiavo – parodyti savo veidu, kad atleidžiu ir myliu. Buvo sunku išlaikyti švelnią ir gailestingą veido išraišką, nors žinojau, kad tai tik žaidimas, tik vaidyba. O Jėzui tai buvo sunki realybė, Jo gyvenimo realybė. Jie Jį kankino tik todėl, kad negalėjo pakęsti Jo meilės. Ir jie Jį nukryžiavo. O Jis toliau atleido, mylėjo, buvo gailestingas, galvojo apie savo motiną, apie savo draugą Joną, apie vagį. Taip buvo, ir tai buvo už mus. O mes praeiname pro šalį, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Buvo ypač skaudu, kai supratau, kad Šventosios Mišios yra nuolatinis Jėzaus kančios ir mirties kartojimas, nuolatinė meilė, kuri aukojasi, ir kad mes tokie abejingi Šventosioms Mišioms. Ir tada pagalvojau, kad Jėzui su mumis  nesiseka, nes jei žmonės išeitų iš teatro tokie, kokie dažnai išeina po Mišių, aš nebebūčiau aktorius!

 Dažnai stoviu prie bažnyčios durų ir stebiu tikinčiuosius, išeinančius iš Mišių. Jų veiduose nieko nematyti. Tarsi nieko nebūtų nutikę. O tiek daug įvyko! Mišiose Jėzus visada miršta, ir kiekvienas iš mūsų galime pasakyti: aš esu žmogus, už kurį kažkas jau mirė! Po mišių tikintieji tuoj pat išbėga iš bažnyčios. Jie išeina taip, lyg niekas jų nebūtų palietęs. Tokiomis pačiomis tuščiomis akimis, kaip ir atėjo. Nė vieno atviresnio ir džiaugsmingesnio žvilgsnio į kitus, kurie taip pat yra žmonės, už kuriuos miršta Jėzus. Mes praeiname pro šalį, ateiname ir išeiname paviršutiniški ir tuščiaviduriai. Tikrai įžeidžianti situacija. Na, tai turėtų įžeisti Jėzų! Jis nuolat duoda, pasiduoda, aukojasi ir miršta, o mes liekame abejingi ir šalti visam tam. Tai privertė mane susimąstyti: jei būčiau Jėzaus vietoje, nebūčiau pasiruošęs mirti už tokius žmones, kurie taip elgtųsi ir kuriems mano auka nieko nereikštų!

 Kai po mano vidinių kančių praėjo šiek tiek laiko, supratau, kad vis dėlto buvau neteisus. Jėzus mirė iš grynos meilės. Be jokio išskaičiavimo sau. Be jokių sąlygų, kiek tai susiję su mumis. Todėl Jis tikrai vėl mirtų už mus tokius, kokie esame. Ši mintis mane nuramino. Bet net ir dabar svarstau: kodėl mes Jam nesame labiau dėkingi? Kodėl Jo pasiaukojanti meilė mūsų nepaliečia giliau?