2025 m. gruodžio 25 d. Dievo Motinos pranešimas

 „Mieli vaikai! Ir šiandien – kai Dievas leis Man jums nešti ant rankų mažąjį Jėzų, Taikos Karalių, kad Jis pripildytų jus meilės ir taikos užsidegimu, kad kiekviena širdis šiuo malonės metu būtų kaip Jo širdis – būkite drąsūs ir narsūs savo Dievo meilės gynėjai, kad Jis galėtų suteikti jums Savo ramybę šiuo malonės metu. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.“

 (Bažnyčiai pritariant)

1. Ir šiandien – kai Dievas leis Man jums nešti ant rankų mažąjį Jėzų, Taikos Karalių, kad Jis galėtų jus pripildyti meilės ir taikos užsidegimu, kad kiekviena širdis būtų kaip Jo širdis šiuo malonės metu…

 Dievo Motina mums kartoja: šis laikas yra malonės metas. Iš Jos tolesnių žodžių suprantame, kodėl tai yra malonės metas: nes Dievas leidžia Jai atnešti mums Jėzų ant rankų.

 Kodėl Dievo Motina mums dažnai kartoja – du kartus šiame pranešime – kad šis laikas yra malonės metas? Nes malonė gali lengvai praeiti pro šalį nepastebėta. Nes malonė nėra triukšminga, o tyli. Tikriausiai tik amžinybėje suprasime, koks praradimas ir koks praleidimas būtų, jei malonė pro mus praeitų nepastebėta. Dėl šios priežasties didysis teologas Hansas Ursas fon Baltasaras pasakė: „Medžiugorjei gresia tik vienas pavojus: kad ji nebūtų pripažinta.“ Pažodinis vertimas būtų toks: kad malonė pro mus praeitų mums jos neatpažįstant.

Dievo Motina sako: Jėzus yra ramybės Karalius. Karalius yra tas, kuris valdo. Jėzus yra karalius, bet ne kitiems, Jis nori būti karaliumi mumyse. Jėzus yra karalius mumyse, kai Jo meilė valdo mus. Meilė valdo, kai ji yra stipresnė už neigiamas mintis ir jausmus.

Jėzaus meilė tokia didelė ir stipri, kad ji nori „pripildyti mus meilės ir ramybės ugnies“. Tikroji meilė nori, kad ir kiti mylėtų,  kad ir kituose gyventų ramybė. Kai širdyje dega meilės ugnis, išsipildo tai, ką pasakė Dievo Motina: „Jei mylite, jums viskas įmanoma.“ Tada su džiaugsmu einu į šventąsias Mišias. Tada aktyviai dalyvauju savo parapijos bendruomenėje. Tada taip pat noriu padėti kitiems, kad jų širdyse ir šeimose būtų ramybė.

Meilės vaisius yra ramybė.

Tikslas, į kurį Jėzus, Taikos Karalius, nori mus vesti, yra toks: kad kiekviena širdis būtų panaši į Jo širdį. Kaip galime būti panašūs į Jėzaus širdį?

Yra lotyniškas posakis: Similis simili gaudet, o tai reiškia: panašus džiaugiasi panašiu. Kitaip tariant, panašus atpažįsta panašų. Panašus traukia panašų. Kai mūsų širdis tampa panaši į Jėzaus širdį, mus traukia tai, kas traukia Jėzų. Tada viską darome taip, kaip daro Jėzus.

Prieš ateidamas pas mus Dievas nelaukė, kol mes, žmonės, patobulėsime,  Jis atėjo pas mus, kad mes galėtume būti geresni. Jei Dievas žengė pirmąjį žingsnį per  Jėzų, mes esame panašūs į Jėzaus širdį tuomet, kai nelaukiame, kol kiti žmonės žengs pirmąjį žingsnį mūsų link. Esame panašūs į Jėzaus širdį, jei nelaukiame, kol kiti pasikeis, kad galėtume juos pasveikinti, tik po to su jais pasikalbėti, juos aplankyti, bet sakome: aš pirmas pasveikinsiu. Aš pirmas atleisiu. Aš pirmas nueisiu pas tą žmogų ir su juo pasikalbėsiu.

Jėzus žino, kad Zachiejus yra nusidėjėlis, bet Jis jo neatmeta, nes Jo meilė yra didesnė už Zachiejaus nuodėmes. Kai Petras prisipažįsta, kad jis yra nusidėjėlis, Jėzus jo neatmeta, bet netgi suteikia jam svarbų vaidmenį: jis bus žmonių žvejys.

Tai reiškia, kad Jėzaus meilė yra didesnė už mūsų nuodėmes. Esame panašūs į Jėzaus širdį, jei mūsų meilė yra didesnė, stipresnė už kitų žmonių nuodėmes ir silpnybes. Esame panašūs į Jėzaus širdį, jei galime įveikti kažkieno silpnybes ir atleisti.

Gera melstis: Jėzau, padaryk mano širdį romią ir nuolankią pagal Tavo širdį.

2. Būkite drąsūs ir narsūs savo Dievo meilės gynėjai, kad Jis galėtų suteikti jums Savo ramybę šiuo malonės metu.

 Argi nėra neįprasta mintis „ginti Dievo meilę“? Ir reikia daryti tai drąsiai ir ryžtingai. Kodėl?

Dievo meilė yra mumyse. Paulius sako, kad „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“ (Rom 5,5). Tačiau mumyse ne tik meilė. Yra daug kitų jėgų: pavydas, neapykanta, netolerancija kitam žmogui, kitų nepriėmimas, savanaudiškumas, atkaklumas apsisprendžiant nesisveikinti su kitais, su jais nekalbėti, neatleisti, ego įsitikinimas, kad aš esu teisus, o kiti klysta… Turime ginti Dievo meilę savyje, nes blogis yra stiprus. Jei giname – ir tai darome drąsiai ir narsiai – Dievo meilę savyje, tai reiškia, kad neleidžiame blogiui mūsų nugalėti.

 Kita vertus, Dievo meilė mane gins. Ir ji gins mane tik tada, jei bus stipri. Jei ji silpna, ji negali manęs apginti. Paulius pateikia mums pavyzdį: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina!“ (Fil 4,13).

Štai mūsų kelias į tikrąją ramybę.