2025 metų liepos 25 dienos pranešimas

 „Brangūs vaikai! Šiuo malonės metu, kai Aukščiausiasis leidžia Man jus mylėti ir vesti šventumo keliu, šėtonas nori jus supančioti nesantaikos ir neapykantos pančiais. Neleiskite jam laimėti, vaikeliai, bet kovokite už kiekvieno gyvenimo šventumą! Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.“ (Bažnyčiai pritariant)

 „Šiuo malonės metu, kai Aukščiausiasis leidžia Man jus mylėti ir vesti šventumo keliu, šėtonas nori jus supančioti nesantaikos ir neapykantos pančiais.“

 Žinome, kad Medžugorjė yra Dievo Motinos mokykla, kur Ji moko mus gyventi pagal Evangeliją. Šiame pranešime Ji primena mums, kadangi vis  pamirštame, kad laikas, kuriuo gyvename, yra malonės metas. Nors šis laikas sunkus ir įtemptas, kupinas daugybės konfliktų ir karų, vis dėlto tai malonės metas, nes Dievas leido Dievo Motinai mus mylėti ir vesti šventumo keliu. Tie, kurie suvokia, kad šis laikas yra malonės metas, jo nepraleis ir neleis jam praeiti pro šalį, bet stengsis jį nugyventi intensyviai.

 Šėtonas gundo mus atsiskirti nuo Dievo, kaip Adomą, Ievą ir Jėzų, ir mus nusivesti. Šiandien jo ypatingas tikslas – „surišti jus nesantaikos ir neapykantos pančiais (pažodžiui: supainioti jus virve)“. Medžiugorjės apylinkėse apie linkusį meluoti žmogų sakoma: „Na, jūs pripainiojote!“ Šėtonas yra melo tėvas; jis yra tas, kuris pripainioja. Kiekvienas, kas yra panaudojęs virvę, žino, kokia ji gali būti susiraizgiusi ir susisukusi. Dievo Motina naudoja šį įvaizdį, kad atvertų mums akis į tai, ką šėtonas mums suplanavo: jis nori mus „supainioti ir supančioti“, kad nežinotume, kas yra gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas neteisinga, kur teisingas kelias, o kur neteisingas. Šėtonas gali mus taip „supainioti“, taip apakinti, kad net nežinosime, jog esame supainioti. Šiandien daugelis žmonių laiko save laisvais, bet iš tikrųjų jie yra įsipainioję į blogį, apakinti blogio.

 Kaip šėtonas tai daro? Pasinaudodamas nesantaika (nerimu) ir neapykanta. Kai žmogus nerimauja, pavyzdžiui, dėl to, kad jam buvo padaryta neteisybė, jis pasimeta ir negali atskirti tiesos nuo savo paties tuštybės ir melo. Dar blogiau, kai jame gyvena neapykanta, kuri jį apakina ir jis visiškai įsipainioja į blogį, kitus mato iškreiptai ir nepastebi savo paties būklės.

„Neleiskite jam laimėti, vaikeliai, bet kovokite už kiekvieno gyvenimo šventumą!“

Mergelė Marija nesako: „Neleiskite šėtonui valdyti.“ Ne, bet įspėja, kad jis nelaimėtų, nes Ji puikiai žino, kad esame žmonės ir todėl silpni, o šėtonas yra gudrus. Mes negalime užkirsti kelio šėtonui veikti pasaulyje, bet galime kai ką padaryti: galime užkirsti kelią jam įgyti viršenybę mumyse ir tarp mūsų. Taigi šėtonas visada tai bandys, ir mes niekada nebūsime visiškai apsaugoti nuo jo bandymų, bet vis tiek galime užkirsti kelią jam laimėti.

Konkrečiau: kažkas mane įžeis arba su manimi elgsis nesąžiningai. Būsiu nusiminęs, supyksiu. Tai žmogiška, bet tą akimirką turiu būti atsargus, kad šėtonas nepasinaudotų situacija, mano skausmu ir neužkrėstų manęs neapykanta ir priešiškumu. Jei jam pasiseks, jis laimės. Bet jei jausdamasis įžeistas – o tai normalu –  neleisiu šėtonui, blogiui, manęs nugalėti, patraukti mane į savo pusę, nekęsti, o vietoj to melsiuosi dėl vidinio išgijimo, dėl laisvės, tada šėtonas nelaimėjo.

 Kaip mums tai padaryti?

Kovoti. Kovoti reiškia neleisti upei mus nešti kur ir kaip nori, bet priešintis. Žinome, kad tik gyvos žuvys plaukia prieš srovę. Kovoti reiškia, kad vis dar galime ką nors pakeisti, kad neturime būti pasyvūs. Yra dviejų rūšių kova: galime kovoti prieš ką nors arba galime kovoti už ką nors. Dievo Motina trokšta, kad kovotume už gyvybės, kiekvienos gyvybės šventumą.

Kuo skiriasi šios dvi kovos rūšys?

 Menininkai dažniausiai vaizduoja į dangų pakeltą Mergelę Mariją, kurios veidas ir žvilgsnis nukreipti į dangų, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, o gyvatė – po Jos kojomis. Tai Mergelės Marijos kova. Kai Mergelė Marija užmina gyvatę, Ji nepastato kojos į ant jos lyg norėtų ją sutraiškyti. Tarsi Ji tai daro nesavanaudiškai, be kovos, be noro ar ketinimo ją sutraiškyti ir nugalėti. Bet Ji vis tiek ją sutraiško. Ji vis tiek laimi.

Kodėl Mergelė Marija taip elgiasi su velniu? Ar neturėtų Ji labiau stengtis sutraiškyti gyvatę ir taip parodyti kovos su blogiu ir piktuoju pavyzdį?

Mums tai gali pasirodyti keista, bet tai, kaip Mergelė Marija nugali velnią, yra visiškai priešinga grumtynėms. Mergelė Marija nekreipia dėmesio į gyvatę. Gyvatė yra, bet Mergelei Marijai ji tarsi neegzistuoja. Jos žvilgsnis nukreiptas ne į gyvatę, o į Dievą. Visa Jos būtis – veidas, akys ir rankos – viskas nukreipta į Dievą. Ji visiškai Jam atsidavusi. Ji visiškai Jam patikėjo save. Ji visiškai atsigręžusi į Jį. Jai svarbus tik Dievas. Niekas negali atitraukti Jos žvilgsnio nuo Jo. Mergelė Marija nekovoja su velniu, bet gyvena Dievui. Atsiverti Dievui ir patikėti Jam visą savo būtį – tai vienintelis Jos troškimas ir rūpestis. Ir būtent tai yra pergalė prieš blogį, nes piktasis nori tik vieno – kovos! „Nuženk nuo kryžiaus!“ – šaukė jie Jėzui. Nuženk ir priešinkis, kovok, kovok su tuo, kas tau daroma! Savo gudrumu piktasis nori priversti žmogų jam priešintis, kad žmogus priimtų jo žaidimo taisykles ir pradėtų elgtis logiškai: akis už akį, dantis už dantį. Kai žmogus su tuo sutinka, blogis plinta, o velnias džiaugiasi. Koks jis buvo laimingas, kai Petras išsitraukė kardą iš makšties ir pamojavo juo, kad apsaugotų Jėzų!

 Mergelė Marija, paimta į dangų, nenori, kad kovotume su šėtonu, bet kad pasirinktume Dievą ir Jį statytume į pirmą vietą savo gyvenime. Ji kviečia mus į šventumą, ir tai yra kova su šėtonu. Tai teisingas būdas jam pasipriešinti. Kitaip nei šėtonas, kuris nori karo ir neapykantos, Mergelė Marija ragina mus melstis ir pasninkauti visa širdimi, atsiverti ir visiškai patikėti save Dievui….

Kovoje su Šėtonu, kuris naikina visa, kas gražu ir gera žmonėse, vieninteliai ginklai, kuriuos leidžiama turėti tikintiesiems, yra kryžius ir rožinis, nes blogis nugalimas ne sugniaužtais kumščiais, o atviromis rankomis maldoje, ne vadovaujant karui nuo sosto, o mirštant ant kryžiaus. Karo neįmanoma sustabdyti karu, neapykantos negalima nugalėti neapykanta. Tik meile.

Šitame pranešime daug kas paslėpta. Ką reiškia „dėl kiekvieno gyvenimo šventumo“?

Pirmiausia, kas yra šventumas? Ar šventumas yra atsakymas į Jėzaus reikalavimą: „Būkite tobuli, kaip jūsų Tėvas danguje yra tobulas!“ (Mato 5:48). Tomo Mertono draugas Robertas Laksas paklausė: „Tomai, ko tu nori iš gyvenimo?“ Mertonas atsakė: „Na, manau, kad noriu būti geras katalikas.“ Laksas atsakė: „Ne, ne, to nepakanka. Turi norėti būti šventas.“ Argi Jėzus ne griežtas tingiam tarnui, nes šis palaidojo jam patikėtą talentą, kad negalėtų augti? Daugelis krikščionių, regis, visiškai netrokšta būti tobuli, tarsi juos visiškai tenkintų vidutinybė.

 Ką reiškia „už kiekvieno gyvenimo šventumą“?

Visų pirma, tai reiškia mūsų pačių gyvenimo šventumą, bet taip pat ir žmonių, su kuriais gyvename ir dirbame, gyvenimo šventumą. Dievo Motina yra mūsų pavyzdys, mūsų modelis, kaip kovoti už kiekvieno gyvenimo šventumą. Visus šiuos 44 metus Ji kovojo už mus, Ji gyvena dėl mūsų, Ji daro viską, kad mums padėtų. Tai yra meilė. Tai yra Jos žodžių prasmė: „Dievas leido Man jus mylėti.“ Tačiau „visas gyvenimas“ reiškia kai ką kita. Ir gamta yra gyva. Būtent gamtai šiandien gresia pavojus. Kas jai sukėlė grėsmę? Žmogus. Dievas patikėjo šį pasaulį žmogui, kad jis galėtų jį toliau valdyti ir vystyti. Jis jį tam įgalino, apdovanojo dovanomis. Tačiau iš istorinės patirties žinome, kad žmogus tampa pavojingas sau ir šiam pasauliui, jei pamiršta kai ką svarbaus: kad jis pats nėra kūrėjas, bet kad jis yra sukurtas ir kad virš jo yra Kūrėjas.

 Štai kodėl Dievo Žodis mums toks svarbus. „Atsimink, Izraeli!“ – tai nuolatinis Dievo kvietimas. Pradžios knyga moko, kad žmogaus galimybės, gebėjimai ir moralinės savybės turi eiti koja kojon. Dėl savo galimybių (genetinių duomenų, dirbtinio intelekto…) žmogus save laiko kūrėju. Tačiau žinome, kad kai žmogus paliekamas vienas, kai gyvena be Kūrėjo sąmonės, jis peržengia ribą ir tampa naikintoju. Biblija (Pradžios knyga, gėrio ir blogio pažinimo medis) mums sako, kad žmogaus galimybės ir moraliniai gebėjimai, žinios, techniniai įgūdžiai ir rūpestis žmoguje esančiu moralės įstatymu turi eiti koja kojon. Kai žmogus moraliai neauga, jis tampa pavojingas sau pačiam ir gamtai.

Kas yra šis „moralės įstatymas mumyse“?

 Pavyzdžiui, esu gamtoje ir girdžiu šauksmą „padėkite“. Kažkas yra pavojuje. Tada savyje pajusiu du norus:

1. a) padėti jam (tai galima priskirti bandos instinktui, o gyvūnai padeda vieni kitiems);
2. b) nepadėti jam, nes bijau dėl savęs (savisaugos instinktas).

 Tačiau kartu su šiais dviem impulsais jausiu dar vieną: c) impulsą, kad PRIVALAU, netgi esu ĮSIPAREIGOJĘS, padėti pavojuje esančiam žmogui, t. y. turiu vadovautis šiuo pirmuoju impulsu ir įveikti antrąjį, kuris ragina mane vengti šios situacijos.

Ar Dievo Žodis ir Bažnyčios kritiškas žodis yra bandymas apriboti mokslo laisvę, trukdyti techninėms galimybėms ar apsaugoti Dievo laisvę ir žmogaus orumą? Dievo žodis ir malda gali išgelbėti žmogų nuo jo paties ir išgelbėti gamtą. Vienas mokslininkas pasakė, kad kiekvienoje mokslinėje laboratorijoje turėtų būti koplyčia pamaldoms, kad mokslininkas pirmiausia įeitų į koplyčią, o tik tada į laboratoriją.

 Iš tiesų žmogus geba daryti stebuklus savo protu. Pavyzdžiui, atominė bomba. Stebuklas, ar ne? Tačiau tai taip pat priklauso nuo požiūrio taško: to, kuris ją numeta ir iš lėktuvo stebi, kas vyksta apačioje, požiūrio taško, ar to, kuris yra bombarduojamas apačioje. Kai laikoma, kad normalu remtis tik protu, rezultatas yra neracionalus elgesys. Pavyzdžiui, gamtos teršimas ir naikinimas (sakoma, kad iki 2050 m. vandenynuose bus daugiau plastiko nei žuvų). Žmogus gali prarasti moralinius gebėjimus, prarasti gėrio ir blogio pojūtį. Jo sąžinė gali tapti apatiška, iškreipta. Žmogus gali nejausti ar nesuvokti, kad šėtonas jį sukaustė nesantaikos ir neapykantos pančiais. Štai mūsų galimybė atsiliepti į Motinos kvietimą! Kiekvienam iš mūsų duota galimybė, malonės akimirka, kovoti už šventumą! Mes galime pasirinkti. Kokia malonė!