Dievo Motinos, Taikos Karalienės, pranešimas 2024 10 25

„Brangūs vaikai! Šiuo metu, švęsdami Visų Šventųjų dieną, prašykite jų užtarimo ir maldų, kad galėtumėte rasti ramybę vienybėje su jais. Tegul šventieji būna jūsų užtarėjai ir pavyzdžiai, kad sektumėte jais ir gyventumėte šventai. Aš esu su jumis ir užtariu prieš Dievą kiekvieną iš jūsų. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.” (Bažnyčiai pritariant)

Švenčiausioji Mergelė Marija ne kartą kvietė mus sekti šventųjų gyvenimu. Štai ką Ji mums pasakė 1987 m. liepos 25 d. pranešime: „Brangūs vaikai! Prašau jūsų nuo šios dienos eiti šventumo keliu. Aš myliu jus ir todėl noriu, kad būtumėte šventi“. 1988 m. balandžio 25 d. pranešime Ji sako: „Brangūs vaikai! Dievas nori jus padaryti šventus, todėl per Mane Jis jus kviečia: visiškai atsiduokite Jam“. Savo 2004 m. spalio 25 d. pranešime Dievo Motina sako: „Sekite šventųjų gyvenimo pavyzdžiais, kad jie jums taptų pamokymu ir padrąsinimu kelyje į šventumą“.

Mergelė Marija mums parodo, koks turi būti šventumo idealas. Kad ir kokie paprasti mums iš pirmo žvilgsnio atrodytų Jos pranešimai, jie reikalauja visiško atsidavimo ir pasitikėjimo Dievu. Šventumas yra mūsų kelias ir idealas, į kurį mus kviečia Dangiškoji Motina. Būti šventam reiškia būti paprastam, laisvam ir laimingam. Tiesą sakant, tai apima visų troškimų, kuriuos Dievas įdėjo į mūsų širdis, išpildymą.

Šventųjų gyvenimo aprašymai yra patys gražiausi „romanai“. Jei kas skaitė bent vieno šventojo biografiją, supras kodėl. Juose yra visi elementai, dėl kurių skaitymas yra patrauklus. Juose turime galimybę atrasti save, išmokti siekti tikslo, įveikti sunkumus siekiant šio tikslo. Juose galime sutikti meilę ir kančią… Ir labiau nei bet kuriame romane šių žmonių gyvenimo aprašyme yra paties Dievo, apsireiškusio mums Jėzuje Kristuje, slėpinys. Žinome, kad šventasis Ignacas Lojola atsivertimą patyrė skaitydamas šventųjų biografijas. Taip pat žinome liudijimą apie šv. Kryžiaus Teresę Benediktą, kuri ieškodama tiesos ją rado Dieve. Vieną dieną, būdama savo draugų bibliotekoje, ji aptiko šventosios Teresės Avilietės autobiografiją. Perskaičiusi ją vienu ypu, ji pasakė sau: „Tai tiesa“.

Net ir po mirties šventieji nesiliauja veikti, drąsinti ir kalbėti su sielomis, nes išlieka susitelkę į amžinąjį ir gyvąjį Dievą. Žinome, kad šventieji suvokiami kaip neįprasti ir kiek keisti žmonės. Kai ką nors vadiname šventuoju, įsivaizduojame, kad jis yra toks teisingas, sąžiningas, doras ir pamaldus, kad tai, viena vertus, sukelia mums pagarbą ir susižavėjimą, o kita vertus – nesąmoningai mus nuo jų atstumia. Ant altoriaus dedami šventųjų atvaizdai. Jų garbei statomos statulos ir aukojamos Šventosios Mišios. Tikintieji kreipiasi į juos maldomis, gerbia jų atvaizdus ir prašo jų užtarimo. Vieni šventieji yra sėkmingo darbo, kiti – kelionių, dar kiti – ligonių globėjai; vieni globoja vaikus, kiti namų turtą, vieni – laukų derlių, kiti – santuoką, šeimą, treti – sėkmingą gimdymą, dar kiti globoja santaiką tarp žmonių, psichikos ligonius ir kt. Visa tai verčia galvoti, kad šventieji yra dieviškos, nepaprastos būtybės. Jie tarsi mums nepriklauso, tarsi nė negyveno žemėje ir neturi nieko bendra su mūsų žemišku gyvenimu. Todėl, deja, šventieji tapo lyg ir priešingybe tam, ko siekta jų kanonizacija.

Vis dėlto Bažnyčia norėjo duoti žmonėms pavyzdį, kaip mes visi galime tapti šventaisiais, o ne tik melstis šventiesiems dėl žemiškų smulkmenų. Dėl šio nesusipratimo mažai tikėtina, kad šventieji taps pavyzdžiu, kuriuo bandys sekti visi žmonės. Šventieji mums atrodo nepasiekiami. Juos nuo mūsų skiria mūsų švenčių pompastika jų garbei, todėl žmogui neateina į galvą, kad jis turėtų būti toks kaip šventieji. Jei pažvelgtume į šventųjų gyvenimus, pamatytume, kad juose nėra nieko, kas galėtų priversti mus taip manyti. Pokalbiai apie šventuosius mus dažnai trikdo, nes manome, kad jiems buvo lengviau. Įsivaizduojame juos buvus kitokius negu mes. Pabrėždami jų šventumą, o ne Dievo darbą juose, mes tikrai galime jaustis nepajėgūs dideliems dalykams. Bet jei remsimės tuo, kad tai buvo žmonės, darę tas pačias klaidas, turėję blogų įpročių ir charakterio silpnybių kaip ir mes, tada jie iš karto tampa artimesni mums. Taip, tai buvo žmonės, kurie atrado naują žmogaus modelį Kristuje ir sekė Juo. Jie atidavė iniciatyvą Dievui ir Jis juos pakeitė.

Malda

Mergele Marija, visų šventųjų Karaliene, Tu patyrei Dievo šventumą ir visagalybę. Dievas padarė didžių dalykų Tavo gyvenime, kaip Tu pati apie tai sakai: „Didžių dalykų padarė Man Visagalis“. Tu leidai Dievui įrašyti savo darbus į Tavo širdį ir gyvenimą. Išmelsk ir mums malonės visiškai atsiduoti į Dangiškojo Tėvo rankas, kad kiekvieną dieną taptume vis panašesni į savo Kūrėją. Mes atiduodame Tau, Marija, visus, kurie atitolo nuo Dievo kaip vienintelio gyvybės šaltinio ir eina klaidingu keliu, nerasdami nei ramybės, nei džiaugsmo, kuriuos suteikti gali tik Dievas. Amen.

Tėvas Liubo Kurtovičius