„Brangūs vaikai! Šiuo metu, švęsdami Visų Šventųjų dieną, prašykite jų užtarimo ir maldų, kad galėtumėte rasti ramybę vienybėje su jais. Tegul šventieji būna jūsų užtarėjai ir pavyzdžiai, kad sektumėte jais ir gyventumėte šventai. Aš esu su jumis ir užtariu prieš Dievą kiekvieną iš jūsų. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.” (Bažnyčiai pritariant)

„Šiuo metu, švęsdami Visų Šventųjų dieną, prašykite jų užtarimo ir maldų.“

‚Dievo Motina linki, kad lapkričio 1 dieną, švęsdami Visų Šventųjų šventę, prašytume visų šventųjų užtarti mus prieš Dievą ir melstis už mus. Viena iš priežasčių, kodėl kreipiamasi į visus šventuosius užtarimo ir maldų, yra abipusis žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios ryšys. Dievas nori, kad melstume vieni už kitus, nes taip meilė pasireiškia maldoje. Čia mums reikia paaiškinimo. Kalbėdami apie meilę dažniausiai galvojame, kaip padaryti gera kitiems, todėl sunkiai įsivaizduojame meilę, pasireiškiančią maldoje už kitus. Bet jei įeisime į meilės gelmę ir slėpinį, suprasime, kad ji yra maldoje už kitus. Būtent, kai meldžiamės už kitus, mylime, nes tokioje maldoje galvojame ne apie save, o apie kitus, linkime kitiems gero, užtariame kitus, rūpinamės jais ir jų gerove. Būtent tai yra meilė. Be to, kai prašome visų šventųjų užtarimo ir maldų, parodome, kad negalime visko padaryti patys, o esame priklausomi nuo kitų. Šiuolaikinis žmogus mano, kad jam nereikia kitų, kad jis viską gali pats. Bet tai netiesa, nes mes visi priklausome nuo kitų: nuo tėvų, mokytojų, dėstytojų, gydytojų, gyvulių augintojų, prekybininkų, traukinių ir autobusų vairuotojų…

Prašydami šventųjų užtarimo parodome, kad pasitikime jų pagalba. Šventieji džiaugsmingai stengiasi mums padėti, nes gyvena meile. Kartu su jais maldoje sukuriame meilės tinklą ir tampame stipresni iš vidaus.

„…kad vienydamiesi su jais galėtumėte rasti ramybę.“

Patirtis rodo, kad ramybę jaučiame, kai esame vienybėje su mus supančiais žmonėmis, šeimos nariais, giminaičiais, draugais ir darbo kolegomis. Jei įsigali neramumai ar prasideda konfliktai ir ginčai, vienybė žlunga ir prarandame ramybę.

Ypatinga ramybės galimybė atsiranda tada, kai esame susiję ir susivieniję su Dievu, kai Juo pasitikime, kai mylime Jį ir nešiojame savyje Jo meilę. Vienybė ir ryšys su šventaisiais padės atrasti tikrą ramybę Dieve, nes jų pačių vienybės su Dievu ir ramybės Jame patirtis yra didelė, gili ir įvairi.

Be to, kai žinome, kad gyvenimo kelyje esame ne vieni, kad šalia mūsų yra šventieji, kad jie yra mūsų ištikimi draugai ir pagalbininkai, galime pasiekti ir išlaikyti ramybę, kuri taps vidine stiprybe ir padės iškęsti įvairius mus iš visų pusių supančius sukrėtimus.

„Tebūna šventieji jūsų užtarėjai ir pavyzdžiai, kad sektumėte jais ir gyventumėte šventai“.

Čia Marija atsiskleidžia kaip tikra mokytoja. Ji mus moko, kad mums šventieji turėtų būti ir užtarėjai, ir pavyzdžiai. Kodėl ne tik užtarėjai? Pasitaiko, kad tikintieji šventuosius mato tik kaip gynėjus, į kuriuos kreipiasi pagalbos sudėtingose ir sunkiose gyvenimo situacijose. Tai nėra neteisinga, bet to gali nepakakti.

Todėl, nors ir turėtume turėti šventųjų užtarėjų savo gyvenimo kelyje, vis dėlto turėtume žengti žingsnį toliau ir pamatyti juose pavyzdžius, kaip gyventi pagal Evangeliją. Nesimokydami iš šventųjų mes netobulėsime ir neaugsime tikėjime. Liksime tik pagalbos ieškotojais ir dažniausiai tik tol, kol išsipildys mūsų troškimai, o juk dvasinio gyvenimo tikslas – augti tikėjimu, viltimi ir meile, tapti pavyzdžiu ir padėti kitiems. Taigi skaitykime šventųjų biografijas, tyrinėkime jų gyvenimo paslaptį ir pasimokykime iš jų įkvėpimo gyventi pagal Evangeliją čia ir dabar. Išmokykime vaikus ir jaunimą studijuoti šventųjų gyvenimą. Skatinkime juos žiūrėti į šventuosius kaip į tikrus herojus ir sektinus pavyzdžius, nes kitaip jie negalės atskirti Visų Šventųjų ir Helovino.

Tėvas Marinko Šakota