2024 m. gegužės 25 d. pranešimas

„Brangūs vaikai! Šiuo malonės metu Aš kviečiu jus melstis širdimi. Vaikeliai, kurkite maldos grupes, kuriose skatinsite vieni kitus daryti gera ir augti džiaugsme. Vaikeliai, jūs dar toli. Todėl atsiverskite iš naujo ir pasirinkite šventumo bei vilties kelią, kad Dievas jums apsčiai suteiktų ramybės. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.”

„Šiuo malonės metu kviečiu jus melstis širdimi.“

Manyčiau, kad daugelis iš mūsų galvoja: laikai, kuriais gyvename, toli gražu nėra palaimingi. Per daug susikoncentruota į materialius dalykus, daug iššūkių, pagundų ir spąstų, ypač vaikams ir jaunimui. Tačiau Dievo Motina vis tiek sako, kad mūsų laikas yra palaimingas.

Kuo gi palaimingas mūsų laikas?

Ar ne tuo, kad Ji, Dievo Motina, yra su mumis ir kad Dievas per Ją šiandien mums teikia ypatingų malonių? Ar ne tuo, kad Medžiugorjė yra mokykla, kurioje ne koks nors mokytojas ar dėstytojas, o Dievo Motina mus moko, kaip gyventi pagal Evangeliją, kaip rasti tikrąją ramybę ir kaip ją skleisti visame pasaulyje? Ar ne tuo, kad Dievo Motina kviečia mus specialiai padėti Jai skleisti taiką? Malonė yra Dievo suteikta galimybė. Kam? Mums! Kada? Šiandien!

Dievo Motina kviečia mus melstis širdimi. Ką reiškia melstis širdimi?

Mes meldžiamės širdimi, kai norime ir nusprendžiame melstis. Todėl jau trokšdami būti su Jėzumi ir apsisprendę eiti į šventąsias Mišias, pradedame melstis širdimi.

Tačiau kai kurie ateina į bažnyčią, bet nesimeldžia širdimi, nes patiria viską paviršutiniškai. Nėra gylio. Tik jų kūnai, bet ne širdys yra Mišiose, be to, jie nedėmesingi. Meldžiantis širdimi reikia krypti nuo galvos į širdį pradedant skverbtis į Žodžio ir Dievo buvimo gelmes.

Ar meldžiamės širdimi, galime patikrinti, prisimindami Jėzaus žodžius: „Iš tiesų, kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Kai aš meldžiuosi, kur yra mano širdis? Ar aš visa širdimi esu šventosiose Mišiose ir meldžiuosi? O gal tai tik mano kūnas, o širdis kažkur kitur?

Širdies maldoje turi harmoningai derėti ir lūpos (žodžiai), ir širdis. Pavyzdžiui, rožinio maldoje lūpoms kartojant „Sveika, Marija“, tuo pat metu širdis budi, yra dėmesinga, atvira, įsiklausanti, su pasitikėjimu atsiduodanti Viešpačiui. Tarsi visą laiką kartojant „Sveika, Marija“, mūsų širdis sakytų: „Štai Aš, Viešpaties tarnaitė; tebūna Man taip, kaip tu pasakei“.

Mūsų širdis nėra vienintelis dalykas, kuris svarbus meldžiantis. Mes meldžiamės širdimi, jei esame atviri Šventajai Dvasiai ir trokštame pažinti Jėzaus širdį. Kai atveriame savo širdis Jėzaus Širdžiai, kai pasineriame į Dievo meilės gelmes, kai mūsų širdis ir Jėzaus Širdis susijungia – tuomet meldžiamės širdimi.

„Vaikeliai, kurkite maldos grupes, kuriose skatintumėte vieni kitus daryti gera ir augti džiaugsme.“

Kolumbijoje klausiausi susituokusios poros liudijimo. Jie buvo ateistai, tokia dvasia augino savo vaikus ir išsiskyrė. O tada atsitiko kažkas nuostabaus: jų sūnus (jaunas vyras) turėjo draugų, kurie pakvietė jį į maldos susirinkimą maldos grupėje, kuriai jie priklausė. Jaunuoliui patiko malda ir jis pradėjo melstis už savo tėvus. Ir meldėsi ne už tai, kad jie gyventų kartu, nes buvo išsiskyrę, o kad pažintų Dievą.

Po kiek laiko, draugei primygtinai reikalaujant, mama nuvyko į Medžiugorję, atliko išpažintį ir atleido savo vyrui. Grįžusi į Kolumbiją, ji sutiko savo vyrą. Jie atleido vienas kitam ir vėl susituokė. Tai buvo nuostabus liudijimas, sujaudinęs visus sausakimšoje patalpoje.

Radikalų pokytį, apie kurį liudijo pora, nulėmė jų sūnaus dalyvavimas maldos grupėje. Tai pavyzdys, patvirtinantis aiškų Dievo Motinos troškimą, kad melstumės maldos grupėse.

Kodėl būtų gerai, jei sudarytume maldos grupę ir joje melstumės?

Dievo Motina nori, kad įkvėptume vieni kitus daryti gera ir augti džiaugsme, o tai geriausiai pasiekiama maldos grupėse. Toliau: „Maldos grupės yra galingos ir per jas, vaikeliai, galiu matyti, kaip Šventoji Dvasia veikia visame pasaulyje. (2004 m. birželio 25 d.)

Iš šių žodžių matome, kad Dievo Motina kalba apie savo patirtį, nes Ji taip pat meldėsi grupėje su apaštalais, laukdama Šventosios Dvasios atėjimo. (Apd 1, 13-14).

Klausykime Dievo Motinos ir kurkime maldos grupę. Nelaukime, kol kiti tai padarys. Ir iš pradžių mūsų nebūtinai turi būti daug. Jei yra trys žmonės, tai jau gerai. Ir nekalbėkime apie tai, kodėl kiti neprisijungė prie mūsų.

„Vaikeliai, jūs vis dar toli.“

Motina žino, kur mes esame: mes toli. Tai reiškia, kad esame toli nuo Dievo, nuo Dievo Motinos, nuo maldos. Mes tolstame nuo Dievo, jei nesimeldžiame ir nepasninkaujame. Pasekmės aiškios: meilė Dievui atšąla. Dvasinis gyvenimas nublanksta ir išdžiūsta. Mes nerimaujame dėl visko, išskyrus dvasinį gyvenimą. Prarandame Dievo Žodžio jausmą ir poreikį maitinti sielą Eucharistija ir ją išvalyti išpažinties metu.

Jaunėlis sūnus, apleidęs savo tėvą Jėzaus palyginime, yra toli nuo Dievo esančio žmogaus pavyzdys (plg. Lk 15, 11-32). Tačiau žmogus gali atsiriboti nuo Dievo nenutoldamas nuo jo fiziškai. Vyresnysis sūnus iš minėto palyginimo yra fiziškai artimas tėvui, bet toli nuo jo dvasiškai. Kaip ir fariziejus, kuris meldžiasi šventykloje, išoriškai yra artimas Dievui tik dėl savo buvimo vietos, bet iš tikrųjų jis vis dar toli nuo Jo (plg. Lk 18, 9-14). Ir jis toli ne tik nuo Dievo, bet ir nuo savęs – nes nemato savęs.

Taigi mes galime melstis ir būti toli nuo Dievo. Be to, Dievas kritikuoja Izraelio tautą per pranašą Izaiją žodžiais, kuriuos pakartoja ir Jėzus: „Ši tauta… garbina Mane savo lūpomis, bet jų širdis toli nuo Manęs“. (Mt, 15,8).

Ženklas, kad esame toli, yra ir tai, kad pamirštame Dievo Motiną ir Jos kvietimus. Anksčiau labai džiaugdavomės Dievo Motinos pranešimais ir Motinos meile, bet pripratome, kad Ji yra su mumis, ir perėjome prie pasaulietinių rūpesčių ir reikalų. Mes nebepadedame Dievo Motinai. Mes Ją pamiršome.

Kai kurie sako, kad negali pažinti Dievo, todėl neina į bažnyčią, nesimeldžia ir netiki. Kyla klausimas: kaip aš galiu pažinti Dievą, jei esu toli nuo Dievo, jei esu ateistinėje visuomenėje, jei skaitau tik Dievu netikinčių rašytojų kūrinius, jei aplinkiniai kalba tik neigiamai apie Dievą, tikėjimą ir Bažnyčią? Taigi, ar aš pakankamai pajėgus, kad pažinčiau?

Jei myliu žmogų, būsiu šalia jo ir tada galėsiu jį atpažinti ir pažinti. Jeigu aš jo nemyliu ir esu toli nuo jo, negaliu jo nei atpažinti, nei pažinti.

Malda reiškia grįžimą pas Dievą ir buvimą šalia Jo. Meldžiamės, kad mumyse pabustų meilė Dievui, kad grįžtume pas Jį.

Lygiai taip pat meldžiamės, kad mumyse pabustų meilė Dievo Motinai, kad mes vėl taptume Jos pagalbininkais.

„Todėl atsiverskite ir rinkitės šventumo ir vilties kelią, kad Dievas gausiai teiktų jums ramybės.“

Šiandien jaunimas auklėjamas tokia dvasia, kad viskas leistina ir gerai, o atsivertimas nebūtinas. Net kai kurie Bažnyčios nariai neskatina žmonių keistis. Ypač Vakaruose. Jie mano, kad viskas gerai. Niekam nereikia keistis. Kalbėjimas apie nuodėmę yra pasenęs. Nėra raginimo atsiversti, eiti išpažinties. Sako: svarbu, kad gerai jaustumės.

Tačiau pravartu išgirsti pirmąjį Jėzaus kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Mk1:15)

Žmogus pamiršta vieną svarbų faktą: jis gali būti aklas ir būti įsitikinęs, kad yra geras. Kaip fariziejai ir Rašto aiškintojai, kurie manė tarnaujantys Dievui, kai persekiojo ir nukryžiavo Jėzų. Kaip ir daugelis kitų, tarnavusių diktatoriams XX a.

Kaip būtų puiku, jei mes visi paklaustume savęs: „Gal man reikia atsiversti?“ Galbūt tai supurtytų žmogaus ego ir tikėjimą, kad jis geras, kad jis gyvena teisingai ir jam nereikia atsivertimo. Galbūt tai sukeltų abejonių dėl jo matymo ir mąstymo būdo, atvertų akis ir padėtų suvokti tiesą.

Dievo Motina nori, kad pasirinktume šventumo ir vilties kelią, nes tik taip atsiveriame tam pasauliui, kurio gausybę Dievas mums dovanoja.

Kas yra šventumas?

Šventumas ateina iš Dievo. Dievas yra šventas. Ką tai reiškia?

Dievas myli mus, žmones. Tai yra šventumas. Dievas mums atleidžia. Tai yra šventumas. Dievas duoda mums ramybę. Tai yra šventumas.

Dievas nori, kad būtume šventi: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas!“ Būti šventam reikia dėl kitų. Dievas nori mylėti žmones, bet ne tiesiogiai, o per mane ir tave. Kai aš myliu žmones, tada iš esmės Dievas myli žmones per mane. Tada aš, nors ir silpnas ir nuodėmingas, tampu Dievo šventumo išraiška. Dievas nori atleisti žmonėms, bet ne tiesiogiai, o per mane ir tave. Kai aš atleidžiu žmogui, Dievas tai daro per mane. Dievas nori suteikti žmonėms ramybę. Kai atnešu taiką šeimai ir kitiems žmonėms, Dievas tai daro per mane. Tai yra šventumas.

Šio gyvenimo būdo vaisius yra tikroji ramybė, kurios gausiai teikia Dievas.