Šiandienos pranešime Marija drąsina mus žodžiais iš Jėzaus gyvenimo, kuriuos Ji laikė savo širdyje. Kai Jėzus sutiko samarietę prie šulinio, Jis jai tarė: „Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas per amžius nebetrokš, nes  vanduo, kurį Aš jam duosiu, taps jame šaltiniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą.“ Jis turėjo omenyje ne paprastą vandenį, o naują gyvenimą, kuris kyla iš Jo. Jėzus yra šaltinis, kuris niekada neišsenka.

 Istorija apie samarietę prie šulinio yra gražus to, kas vyksta Medžiugorjėje, įvaizdis. Mes čia atvykstame sudužusiomis širdimis, sugniuždyti, sužeisti, nusivylę, be gyvybės ženklų, alkani ir ištroškę…

Milijonams piligrimų Medžiugorjė yra vieta, kur gimsta naujas gyvenimas. Tai visų pirma vyksta Susitaikinimo sakramente. Čia Marija veda mus pas Jėzų, į klausyklą.

Samarietė atėjo prie šulinio su savo paprastu indu, o išėjo pilna širdimi. Jos susitikimas su Jėzumi atskleidė tiesą apie jos gyvenimą. Bet tai taip pat pripildė ją gailestingumo ir vilties. Jėzus jos nepasmerkė, bet nuvedė į tiesą, kuri išlaisvina. Tai vyksta per kiekvieną šventąją išpažintį.

 Jėzus mūsų laukia prie savo gailestingumo šaltinio. Jis pažįsta visą mūsų gyvenimą, ir vis dėlto mus pasitinka su meile. Jis mus apvalo, gydo ir visada suteikia naujų jėgų pradėti naują gyvenimą – kaip šaltinis, kuris visada duoda naujo vandens. Šis vanduo nėra tas pats, jis nesikartoja. Jis visada naujas ir gaivus.

Sutikusi Kristų, samarietė paliko savo indą ir nubėgo skelbti gerosios naujienos kitiems. Senos naštos buvo paliktos. Tai susitikimas su Jėzumi – gilus, asmeninis susitikimas. Ir tada ji tampa misioniere. Ta, kuri atėjo viena, galbūt sugėdinta, grįžta į miestą ir pašaukia kitus. Mums taip pat reikia tai patirti. Marija tai žino. Ir šiandien Ji kviečia mus į naują gyvenimą, į šventą išpažintį visa širdimi. Jėzus sakė, kad iš tikinčiojo širdies tekės gyvojo vandens upės. Kai leidžiame Dievui veikti, tampame šaltiniu – ne savo jėgomis, o Jo Dvasios galia.

Kuo arčiau artinamės prie Jo maldoje, Eucharistijoje ir Evangelijoje, tuo labiau mūsų širdys prisipildo tyro gyvojo vandens. Tampame meilės ir ramybės šaltiniu ir misionieriais.

 Prasidėjo gegužės mėnuo, skirtas Marijai. Mėnuo, kupinas naujo gyvenimo ir gamtos grožio. Kai meldžiamės gegužės pamaldas arba rožinį, Marija tarsi paima mus už rankos ir veda prie šio šaltinio, tekančio į amžinąjį gyvenimą. Ji moko mus stabtelėti, įsiklausyti, atsigerti Dievo meilės ir tada ją nešti pirmyn. Taip mūsų širdys tampa misionieriškos: kur esame su Dievu, ten yra gyvenimas. Nes kur yra vandens, ten yra gyvenimas. To trokšta Švenčiausioji Mergelė Marija.

Tegul gegužės mėnuo mums būna kvietimas: ateiti su Marija pas Jėzų, semtis iš gyvojo vandens šaltinio ir leisti šiam naujam gyvenimui tekėti per mus į pasaulį.

Malda

 Marija, dėkojame Tau, kad meldiesi už mus. Tavo malda atveria dangų. Padėk mums kartu su Tavimi kiekvieną akimirką – džiaugsme ir maldoje – pasirinkti naują gyvenimą. Trokštame sekti Tave, ypač šį gegužės mėnesį. Dovanojame jį Tau dėl Tavo ketinimų ir taikos planų. Tikime, kad mūsų malda su Tavimi suteikia naują gyvybę toms širdims, kurios išdžiūsta ir merdi be tyro gyvojo vandens, be Jėzaus. Padėk mums, Motina, tapti uoliais meilės ir taikos misionieriais. Norime būti tokie kaip Tu. Amen.