2026 m. kovo 25 d. Dievo Motinos pranešimas

 „Mieli vaikai! Savanaudiškumo ir neapykantos nuodai valdo žmonių širdis, todėl jūs neturite ramybės. Kviečiu jus, vaikeliai: būkite meile ir Mano ištiestomis rankomis visiems, kuriuos sutinkate. Nuolankiai melskitės už taiką ir siekite susitaikymo tarp žmonių, kad kiekvienam žmogui būtų  gera žemėje. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.“ ( Bažnyčiai pritariant)

Vasario mėnesio pranešime Dievo Motina paragino mus paaukoti savo gyvenimus Dievui ir perspėjo, kad dvasiškai miegame. Motiniškas Dievo Motinos buvimas ir pranešimai yra kvietimas pabusti iš  merdėjimo ir atverti savo širdis Dievui, kuris yra ramybės ir gyvenimo šaltinis.

 Šiame pranešime mūsų dangiškoji Motina mums kalba apie savanaudiškumo ir neapykantos valdomas žmonių širdis. Jei nesame susiję su gyvenimo šaltiniu, liekame be gyvojo vandens šaltinio, kurį mums duoda Jėzus.

 Savo pranešimuose Dievo Motina dažnai kalba apie širdį. Širdis yra vieta, kur gimsta gėris ar blogis, taika ar karas, meilė ar neapykanta. Jėzus mus apie tai perspėja sakydamas: „ O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.  Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. “ (Mt 15, 18–19).

Mūsų kalba, mūsų žodžiai neapgauna. Jie atskleidžia tai, ką slepia širdis. Kalba yra mūsų vidinio „aš“, mūsų širdies atspindys. Per kalbą mes atpažįstame save. Mes kalbame tai, ką nešiojamės savo širdyje. Per kalbą mes duodame kitiems tai, ką nešiojamės savo širdyje. Per kalbą mes galime praturtinti kitus, jei mūsų širdys kupinos gerų dalykų, ir galime nuskurdinti kitus, jei mūsų širdies turinys yra blogas. Per kalbą mes galime statyti ir griauti. Mes galime padrąsinti ir gąsdinti, galime atgaivinti ar nužudyti. Per kalbą mes visada kažką perteikiame kitiems. Kalba išreiškia tai, kas yra žmogaus širdyje. Kalba parodo, kokie mes esame ir kas mes esame.

Jėzus apie kalbą pasakė: „Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 37).

 Mūsų kalba nenulemia mūsų gyvenimo, bet ji parodo, kokia yra mūsų širdis. Širdis yra mūsų centras, kuriame mes apsisprendžiame dėl gėrio ar blogio, dėl teisumo ar pražūties. Beprasmiška bandyti pagerinti tik savo kalbą. Širdis yra svarbi. Pirmiausia, širdis turi būti apvalyta ir viskas bus tyra. Širdis yra mūsų centras. Joje vyksta viskas, į ją sueina visi įvykiai ir visa mūsų patirtis. Jei širdis teisi, jums nebus gėda dėl nieko. Jei ji nešvari ir turi piktų ketinimų, nukreiptų į kitus, turėsime pasistengti, kad per mūsų kalbą neišsiduotų mūsų  širdis. Būsime įsitempę, eikvosime psichinę energiją slopindami blogas mintis, vaizdinius, ketinimus ir jausmus. Taigi, gyvensime nuolatinėje baimėje. Bėgsime nuo žmonių. Laikysimės atokiau nuo Dievo. Greitai susirgsime, nes nukreipsime savo proto energiją į blogį, o ne į gėrį. Tapsime skurdesni, vienišesni ir labiau pasimetę. Ieškosime gydytojų ir priemonių stiprintis bei gydyti, lankysimės pas psichiatrus ir stebėsimės savo pačių silpnumu. Iš tiesų tereikėjo vieno: išvaryti iš širdies blogas ir tamsias mintis. Mums lieka nuoširdi atgaila ir karaliaus Dovydo šauksmas bei malda:

„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią!“ (Ps 51, 12).

 Malda

 Mergele Marija, malonės pilnoji, Dievo malone apsaugota nuo nuodėmės, užtark už mus pas Savo Sūnų. Savo motiniška  nuodėmės nepaliesta širdimi išmelsk ir mums malonę, kad  trokštume augti šventumu ir širdies tyrumu. Meldžiame Tave, Motina, išmokyk mus melstis Savo širdimi, kurią visiškai atidavei Dievui paprastais žodžiais: „Štai Aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie Man pagal tavo žodį.“ Tu visą Savo gyvenimą įdėjai į šiuos žodžius. Trokštame Tau, Motina, paduoti savo rankas, kad mus vestum, ir atiduoti mūsų širdis, kad jas perkeistum Savo motinišku užtarimu. Tegul mūsų širdys diena po dienos tampa vis panašesnės į Tavo širdį, kuri galiausiai nugalės visą blogį. Amen.