Minint ketvirtąsias savo tarnystės kaip apaštališkojo vizitatoriaus Medžiugorjės parapijai metines, arkivyskupas Aldo Cavalli buvo radijo stoties „Mir Međugorje“ laidos svečias. Arkivyskupas Cavalli gyvena ir dirba Medžiugorjėje, dalyvaudamas kasdieniame parapijiečių ir piligrimų gyvenime. Interviu metu jis apmąsto savo asmeninę gyvenimo Medžiugorjėje patirtį, taip pat įvairią pastoracinę ir maldos programą, kuri visus metus suburia tikinčiuosius iš viso pasaulio – nuo dvasinių atsinaujinimų ir seminarų iki Mladifesto bei daugybės maldos iniciatyvų.

Ypatingas dėmesys skirtas taikos žiniai, kuri dešimtmečiais sklinda iš Medžiugorjės per Taikos Karalienės užtarimą, ypač netikrumu ir iššūkiais paženklintais laikais. Pokalbyje arkivyskupas taip pat kalba apie svarbų Vatikano sprendimą „nihil obstat“ Medžiugorjės atžvilgiu bei neseniai įvykusį susitikimą su Šventuoju Tėvu, popiežiumi Leonu XIV, kuris dar labiau atskleidžia Medžiugorjės misijos kryptį ir reikšmę šiandien. Gavėnios metu šis pokalbis taip pat neša padrąsinančią žinią tikintiesiems, kaip giliau, nuoširdžiau ir vaisingiau išgyventi pasirengimą Velykoms.

Prieš kiek daugiau nei mėnesį, vasarį, Jūs paminėjote ketvirtąsias savo atvykimo į Medžiugorję metines ir savo tarnystės kaip apaštališkojo vizitatoriaus pradžią. Kaip, gerbiamas arkivyskupe, jaučiatės kaip kunigas ir žmogus šioje vietoje, susitikdamas su parapijiečiais, ir kokie Jūsų įspūdžiai apie pastoracinę tarnystę po ketverių metų gyvenimo čia?

Kai Šventasis Tėvas mane pasiuntė į Medžiugorję, jis aiškiai nurodė mano misiją. Popiežiškasis mandatas apaštališkajam vizitatoriui aiškiai apibrėžia pastoracines gaires, kurias jis turi vykdyti šioje vietoje – tiek parapijiečių, tiek piligrimų labui. Dvasiniams, finansiniams, ekonominiams ir pastoraciniams poreikiams skiriamas vyskupas, turintis tokią pačią valdžią kaip ir vyskupijos vyskupas. Iš to išplaukia, kad apaštališkasis vizitatorius turi pastoracinę atsakomybę tiek už vietinius tikinčiuosius, tiek už atvykstančius piligrimus.

Parapijiečiai, Medžiugorjės gyventojai, mane labai gerai priėmė ir džiaugiasi, kad Šventasis Tėvas atsiuntė čia vyskupą, tiksliau – arkivyskupą. Piligrimai visada mane pasitinka su dideliu palankumu ir džiaugsmu, kad Šventasis Tėvas patikėjo Medžiugorjės globą arkivyskupui. Šiuo metu mano pastoracinėje misijoje yra daug žmonių, kurie man padeda ir kartu su manimi džiaugiasi.

Pirmiausia tai yra pranciškonų tėvai, kurie šioje parapijoje tarnauja jau daugelį metų ir gerai žino, kaip vystosi parapijiečių ir piligrimų gyvenimas bei kaip juos reikia priimti. Be to, Medžiugorjėje yra apie 15 įvairių institucijų, kurios padeda liturgijoje, giedojime ir pastoraciniame darbe su piligrimais. Bendradarbiaujant su šiomis institucijomis, o ypač su pranciškonais, mano misija gali būti sėkmingai vykdoma.

Taip piligrimai yra tinkamai priimami ir lydimi, o tiek vieni, tiek kiti šiame ypatingame krašte turi paramą eiti Viešpaties Jėzaus Kristaus link per Mergelės Marijos užtarimą.

Medžiugorjė – tai vieta, kur per visus metus vyksta įvairios dvasinės rekolekcijos, susitikimai ir seminarai. Neseniai Jūs turėjote galimybę dalyvauti viename iš jų – 31-ajame tarptautiniame dvasiniame atsinaujinime piligrimysčių organizatoriams, taikos centrų vadovams ir Medžiugorjės maldos bei labdaros grupių atstovams. Rekolekcijos rengiamos kunigams, sutuoktinių poroms, vyksta „Taikos žygis“, Jaunimo festivalis, katechezės, Naujųjų metų sutikimas, seminarai „Domus Pacis“ namuose…

Kaip Jūs vertinate šias dvasines dovanas parapijiečiams ir piligrimams? Ar, Jūsų manymu, kažko dar trūksta, kas būtų gera ir naudinga šiai vietai bei piligrimams?

Mes laikomės malonės nurodymų. Ne mes siūlome iniciatyvas, bet pastoraciškai stebime, kur malonė kviečia naujai iniciatyvai, naujam įvykiui, ir tai įgyvendiname kuo geriausiu būdu. Ne mes pradėjome šias įvairias veiklas – tokių kaip labdaros grupių, maldos grupių kūrimas, dvasiniai atsinaujinimai kunigams ir sutuoktinių poroms, Taikos žygis, Jaunimo festivalis… Tai ne iš mūsų kilo, bet mes vykdėme tai, ką Dievo malonė mums rodė, kad reikia daryti Medžiugorjėje, bendradarbiaudami.

Visa tai vyksta čia, Medžiugorjėje; visi įvykiai ir susitikimai turi savo centrą čia ir yra čia įgyvendinami. Malonė ir charizma visada yra misija. Kur mus veda Medžiugorjės charizma? Medžiugorjės malonė veda mus į visą pasaulį.

Pasaulyje „gimė“ daugybė centrų – šimtai ir šimtai centrų, vadinamų Medžiugorjės Čenakolu, taip pat centrai, vadinami „Taikos Karalienė“. Šie centrai, sukurti visame pasaulyje, dabar kviečia mus atvykti į jų aplinką. Pranciškonų tėvai ar kiti žmonės juos lanko ir liudija ten, kur jie yra. Ateityje darysime tai, ko, mūsų manymu, iš mūsų reikalauja malonė, ir kuo geriausiai su ja bendradarbiausime.

Taikos žinia iš Medžiugorjės prasidėjo kaip Motinos Marijos kvietimas pasauliui prieš 45 metus. Per tą laiką pasaulis pasikeitė – daugėja neramumų ir karų, daugelis tikinčiųjų jaučia nerimą, kančią, netikrumą. Kiek Motinos, Taikos Karalienės, kvietimas gali būti mums padrąsinimas šiandien, o Jos žodžiai – kelrodžiu šiame neramiame pasaulyje?

Tarp daugelio vardų ir titulų, suteiktų Mergelei Marijai, būdingiausias, kurį Ji turi čia, Medžiugorjėje, yra Taikos Karalienė. Tai, ką vadiname Medžiugorjės dvasingumu, yra nukreipta į taikos kūrimą – tiek čia, tiek visame pasaulyje. Tai viena iš Medžiugorjės ypatybių.

Ką galime padaryti, kad prisidėtume prie taikos pasaulyje? Melstis, kad Mergelė Marija per savo užtarimą pas Dangiškąjį Tėvą, pas savo Sūnų Šventojoje Dvasioje išmelstų malonę, jog tie, kurie savo rankose laiko žmonių likimus, vestų pasaulį išmintingu ir veiksmingu keliu į taiką.

Pirmasis, ypač svarbus dalykas šioje vietoje – rožinio malda. Melstis rožinį, kad Mergelė Marija užtartų mus visus ir mus saugotų. Antra – kiek tik galime, imtis veiksmų dėl problemų, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis. Tai reiškia padėti ten, kur žmonės kenčia nuo persekiojimų, tragedijų, smurto, nusikaltimų, ir padėti jiems visais įmanomais būdais.

Trečia – nuolat galvoti, ką aš galiu padaryti dėl taikos pasaulyje. Iš šios vietos galime padaryti labai nedaug dėl pasaulyje vykstančių siaubų ir karo židinių. Tačiau galime įsitraukti tam tikru būdu – melstis rožinį, rūpintis tais, kuriems reikia pagalbos, ir mąstyti, ką aš asmeniškai galiu padaryti dėl taikos.

2024 metų rugsėjį Vatikanas oficialiai paskelbė sprendimą „nihil obstat“ Medžiugorjės atžvilgiu. Kaip ir kokiu būdu šis sprendimas pakeitė požiūrį į Medžiugorję arba, tiksliau, dar labiau atvėrė Bažnyčią šiai vietai? Kokius konkrečius vaisius Jūs matote po šio sprendimo?

2024 metais Vatikane buvo paskelbti du oficialūs dokumentai. Vienas susijęs su visuotine Bažnyčia, o kitas – su Medžiugorje. Po ilgo ir rimto Šventojo Sosto atlikto antgamtinių reiškinių tyrimo buvo prieita prie tokios išvados: „yra daug antgamtinių reiškinių, turinčių didelę vertę, tačiau, deja, pastebėta ir kitų reiškinių, kurie iš tikrųjų yra išgalvoti“.

Siekiant išvengti sudėtingų ir rimtų tokių iškraipymų pasekmių, Šventasis Sostas priėmė labai svarbų sprendimą. Vyskupas, taip pat ir Tikėjimo doktrinos dikasterija, daugiau niekada nedarys galutinių išvadų apie konkrečius antgamtinius reiškinius – ar Dievo Motina pasirodo, ar nepasirodo. Lotyniškai šie sprendimai buvo išreiškiami žodžiais „constat“ arba „non constat“, tačiau nuo šiol tai nebebus taikoma.

Tik Šventasis Tėvas, tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, galės priimti sprendimą šiuo klausimu. Šventasis Sostas nustatė kitą kriterijų vertinti tokiems reiškiniams.

Pavyzdžiui, jei tam tikroje vietoje matome milijonus žmonių, kurie ateina melstis, jei ten piligrimai susitinka su Viešpačiu Jėzumi ir Mergele Marija, trokšta atsivertimo, jei ten gimsta nauji dvasiniai pašaukimai, jei daug sutuoktinių nori pradėti gyvenimą iš naujo, jei matomi aiškūs malonių ir stebuklų ženklai – tuomet tai vietai suteikiamas kanoninės teisės terminas „nihil obstat“, kuris pažodžiui reiškia – „nėra kliūčių“.

Šis apibrėžimas reiškia tris svarbius dalykus.

Pirmasis – ši vieta iš tikrųjų yra malonės vieta, todėl: vykite, vykite, vykite į ją. Kai Medžiugorjei buvo paskelbta „nihil obstat“, Popiežius pasakė, kad tai yra tikra dvasinė vieta. Jis pasakė visam pasauliui: tai yra malonės, tikėjimo ir atsivertimo vieta – vykite į Medžiugorję, nes ten, kartu su Mergele Marija, sutiksite Viešpatį Jėzų.

Antrasis – ši vieta turi savitą dvasingumą, būdingą tik jai. „Nihil obstat“ pabrėžia, kad šis dvasingumas yra svarbus visam pasauliui ir visai Bažnyčiai.

Trečiasis – ypatingas pamaldumas Mergelei Marijai Medžiugorjėje, kaip Taikos Karalienei, yra svarbus visam pasauliui.

Apibendrinant galima pasakyti taip: pirmiausia – vykite į Medžiugorję, nes tai malonės vieta; antra – Medžiugorjės dvasingumas yra svarbus visam pasauliui; trečia – pamaldumas Mergelei Marijai, Taikos Karalienei, yra svarbus visai žmonijai. Tai reiškia Medžiugorjės pripažinimą kaip vietos, turinčios reikšmę visam pasauliui.

Gerbiamas arkivyskupe, neseniai buvote Vatikane ir susitikote su popiežiumi Leonu XIV. Tai buvo Jūsų pirmasis asmeninis susitikimas su naujuoju Popiežiumi. Kokiais pasisakymais apsikeitėte ir kokios yra jo mintys apie Medžiugorję?

Katalikų Bažnyčioje egzistuoja tęstinumas – tarp Popiežių ir pačios Bažnyčios. Popiežiaus Leono XIV tarnystė tęsia liniją, prasidėjusią nuo Jono Pauliaus II, per Benediktą XVI ir Pranciškų.

Pavyzdžiui, Mladifestas – tarptautinis jaunimo maldos susitikimas Medžiugorjėje – yra labai stiprus dvasinis įvykis jaunimui. Popiežiai siųsdavo laiškus jaunimui, ir popiežius Leonas XIV tęsė šią tradiciją.

Šiandien pasaulis susiduria su rimta problema – taikos klausimu. Popiežius Leonas XIV ragina: melskitės, melskitės, melskitės Taikos Karalienei, kad Ji užtartų taiką pas Dievą.

Šis kvietimas yra labai svarbus, kad keistųsi pasaulio vadovų mąstymas ir pasaulis būtų vedamas į taiką. Mes Medžiugorjėje esame glaudžiai susiję su popiežiumi Leonu XIV nuolatinėje maldoje į Mergelę Mariją, kad Ji užtartų pasaulį prieš Dievą.

Dabar išgyvename Gavėnios laiką ir ruošiamės švęsti Velykas. Koks būtų Jūsų palinkėjimas tikintiesiems – kaip išgyventi Gavėnią, kad tai būtų ne tik išorinė auka, bet tikras širdies pasiruošimas?

Šiomis savaitėmis liturgija mums siūlo dvasinį kelią – 40 dienų pasirengimą Velykoms, kad galėtume jas švęsti iš tikrųjų širdimi ir su džiaugsmu dėl Viešpaties prisikėlimo.

Šis kelias aiškiai atsispindi sekmadienių skaitiniuose. Pirmasis sekmadienis kalba apie Jėzaus gundymus dykumoje – Jo atsakymas buvo „taip“ Dievui ir „ne“ blogiui. Tai turi būti ir mūsų pasirinkimas.

Antrasis sekmadienis – Jėzaus atsimainymas ant kalno: „Tai mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite.“

Trečiasis – susitikimas su samariete: prašykime gyvojo vandens – Šventosios Dvasios.

Ketvirtasis – aklojo nuo gimimo išgydymas: „Tikiu, Viešpatie.“

Paskutinis – prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas.

Tegul Šventoji Dvasia suteikia mums malonę augti, suprasti savo gyvenimo prasmę ir vis labiau įžengti į Dievo gyvenimą.

Tokioje Gavėnios kelionėje galime iš tikrųjų suprasti Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Linkiu visiems džiugių Velykų!

Interviu vedė: Dragan Soldo

Vertimas iš italų kalbos: Marija Dugandžić

Šaltinis: https://radio-medjugorje.com/