Prisikėlimas įmanomas tik po mirties. Žvelgdami į kryžių, matome kančią, tamsą ir tariamą pabaigą. Tačiau žvelgdami į tuščią Jėzaus kapą, atrandame pradžią.

 Marija nenuilsdama veda mus šiuo keliu, kviesdama pasninkauti, atsižadėti ir pasiaukoti. Tai reiškia mirti. Taip gimsta naujas gyvenimas. Be kryžiaus, be mirties nėra prisikėlimo.

 Palyginime apie sėklą Jėzus mus moko, kad jei sėkla nemirs žemėje, ji neduos vaisių. Mūsų kasdienės mažos išdidumo, savanaudiškumo, tinginystės ir baimės mirtys gali tapti kokio nors naujumo pradžia.

 Marija savo pavyzdžiu ir užtarimu padeda mums pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Ji pasiūlė Jam savo planus ir pasakė „fiat“. O mūsų gyvenimo pašventimas Dievui gali būti daugelio širdžių prisikėlimo priežastis.

Šiais metais minime 800-ąsias šventojo Pranciškaus Asyžiečio mirties metines. Jis atsisakė savo tėvų namų turtų ir saugumo. Miesto akivaizdoje jis nusivilko puikius drabužius ir grąžino juos tėvui. Tai nebuvo trumpalaikis uolumas, o radikali atsivertimo pradžia, atnešusi Bažnyčiai atsinaujinimą. Meilės vėsimo laikotarpiu jis tapo gyvąja evangelija. Iš jo „taip“ Dievui išaugo bendruomenė, kuri gyvuoja jau aštuonis šimtmečius.

Žmogaus paaukotas Dievui gyvenimas niekada nelieka bevaisis. Kaip šventasis Pranciškus šimtmečius vedė pasaulį pas Jėzų, taip ir mūsų mažos slaptos aukos gali atnešti tikėjimo prisikėlimą kitų širdyse.

Marija primena mums, kad Dievas yra arti ir girdi mūsų maldas, tačiau mes snaudžiame. Tai mokinių tragedija Getsemanės sode. Ji pasakė: „Jūs tokie akli ir prisirišę prie žemiškų dalykų ir galvojate tik apie žemišką gyvenimą. Dievas pasiuntė Mane vesti jus į amžinąjį gyvenimą. Nesu pavargusi, vaikeliai, nors matau, kad jūsų širdys sunkios ir pavargusios dėl viso, kas yra malonė ir dovana“ (2006 m. spalio 25 d.).

Ji nori, kad mes spindėtume šventumu kaip pavasario gėlės. Pavasario gėlė šviečia ne todėl, kad stengiasi. Ji šviečia todėl, kad priima šviesą. Tačiau prieš pražysdama sėkla turi nukristi į žemę ir mirti. Tyloje, slaptoje, dirvožemio tamsoje išsipildo naujo gyvenimo paslaptis. Tai, kas išoriškai atrodo kaip pabaiga, iš tikrųjų yra transformacijos pradžia. Taip yra ir su šventumu. Tai nėra pasiekimas ar išorinis tobulumas. Tai atvirumas, gimęs iš mirties sau pačiam. Kai leidžiame mumyse mirti puikybei ir egoizmui, atsiranda erdvės Dievo šviesai.

Kai visa širdimi atsigręžiame į Dievą ir leidžiame Jam mus mylėti, pradedame šviesti ne savo jėgomis, o gyvenimu, augančiu mumyse po paslėptos sėklos mirties.

Malda

Tylaus mirimo dėl naujo gyvenimo Motina, šį malonės laiką patikime Tau. Tu žinai, kaip mums sunku paaukoti save. Kai bijome netekties, kai priešinamės kryžiui ir skausmui, paimk mus už rankos ir vesk pasitikėjimo keliu. Padėk, kad mumyse mirtų  puikybė, savanaudiškumas ir baimė, kad mumyse galėtų augti naujas gyvenimas. Tu žinai, ką reiškia pasakyti „taip“ Dievui. Išprašyk mums atviras širdis, kurios nebijotų žemės tamsos, nes tiki prisikėlimo šviesa. Pažadink mus iš abejingumo miego. Marija, padėk mums pašvęsti savo gyvenimus Dievui, kad iš mūsų paslėptos mirties kitų širdyse augtų naujas gyvenimas. Amen.