Viena iš didžiausių pastoracinių problemų, susijusių su Šventosiomis Mišiomis, yra būtent ši: kaip paskatinti tikinčiuosius pradėti geriau ir vaisingiau dalyvauti Šventosiose Mišiose, pradėti laikyti Šventąsias Mišias tikrai savo, o ne klebono užduotimi? Kiekviename auklėjime, dalykų priėmime ir patyrime galioja taisyklė, kuri sako: kuo labiau žmogus užsiėmęs, tuo geriau jis lengviau supras ir priims dalykus, išmoks, kad jie priklauso jam. Ir priežastis, dėl kurios jis kenčia, tampa dar intymesnė ir gražesnė, o atsakomybė lengviau įgyvendinama.

 Galbūt kas nors pagalvos, kad tai klebono reikalas ir kad nuo jo priklauso, kiek žmonės per klebono jiems suteikiamą tarnystę jaus Šventąsias Mišias kaip savas. Nuo jo priklauso, kiek žmogus jausis kaip mokinys, kuris privalo klausyti savo mokytojo ir toliau ruošti namų darbus namuose, ar kiek jis jausis kaip užsiėmęs dalyvis. Lengva rasti kaltuosius, bet jų paieška neatitiktų Dievo Motinos pranešimų dvasios, bet mes būsime arčiau Jos dvasios, jei stengsimės nedelsdami prisidėti ir savo veiksmais bei dalyvavimu vis labiau prisidėti prie to, kad Mišios taptų tikrai bendra patirtimi, bendru rūpesčiu ir džiaugsmu. Augant tikėjimui, meilei ir dvasiniam gyvenimui apskritai, problemos bus išspręstos, o Mišios tikrai taps susitikimu su Dievu ir Dievo patirtimi. Tikrai būtų patogu ir tikslinga praturtinti Mišių dalis tinkamais gestais, išraiškomis ir ženklais, kurie augtų ir būtų formuojami veiksmingo tikėjimo ir maldos.

 Mūsų liturginės šventės, ypač Šventųjų Mišių šventimas, yra pernelyg „nusistovėjusios“, „išsistovėjusios“, dažnai negyvos, be asmeninio kunigo, o ypač tikinčiųjų, indėlio. Kai jauni krikščionys iš Afrikos Bažnyčios pirmą kartą dalyvauja mūsų Vakarų Europos liturgijoje, jie labai nemaloniai nustemba. Visų pirma, dėl skubotumo, kuriuo ji švenčiama, bet ir dėl liturginių susitikimų neišraiškingumo. Jie taip džiaugiasi galėdami kalbėti apie savo atnašavimo šventes, apie giedojimą ir ritmišką giedojimo pakartojimą, kuris prisideda ne tik prie žodžio supratimo, bet ir prie mūsų atsako formavimo. Kai, pavyzdžiui, kunigas skelbia Evangeliją, bendruomenėje girdisi džiaugsmo ir linksmybių šūksniai, nes Dievas kalba savo tautai, ir žmonės džiaugiasi.

 Kad visa tai įvyktų, reikia atsiverti Šventajai Dvasiai. Ne tik vadovaujančiam kunigui, bet ir aplink jį besirenkančiai bendruomenei. Liturgija pati savaime yra susitikimas su Dievu ir žmonių tarpusavio susitikimas. Su trupučiu meilės ir trupučiu vaizduotės, o meilė yra išradinga, veiksmingumas gali augti ir duoti didelių vaisių, taip padėdama Mišioms tapti Dievo – gyvojo, tikrojo, vienintelio, šventojo, gailestingojo, teisingojo, Gydytojo ir Atpirkėjo – patirtimi.