Pirmą kartą apie Medžiugorję išgirdau iš šeimos draugo. Giliai mąsčiau apie apsireiškimus, pradėjau ieškoti informacijos apie įvykius Medžiugorjėje, užsirašiau grupę besidomintčių Medžugorje „Facebook“ tinkle, bet kasdieniai rūpesčiai ir šurmulys išblaškė mano mintis, ir aš jas atidėjau vėlesniam laikui, ramindama save, kad šie reiškiniai nėra oficialiai pripažinti, todėl nereikia šios informacijos vertinti rimtai.

2024 metais su šeima aplankėme Mergelės Marijos namus netoli Efezo, kur (pagal vokiečių vienuolės su stigmomis Onos – Kotrynos  Emmerich vizijas ir apreiškimus) Ji gyveno paskutinius savo žemiškojo gyvenimo metus. Mums pasisekė aplankyti Dievo Motiną, pasimelsti ramiai ir tyliai, ir jau ten pajutau Dievo malonę ir mūsų dangiškosios Motinos meilę.

 Tą pačią dieną pradėjau gauti pranešimus iš „Facebook“ grupės apie Medžiugorję į savo telefoną. Kai pagaliau atidariau vieną iš pranešimų, perskaičiau, kad dabar, nuo birželio 15 iki 24 d., Mergelė Marija kiekvieną vakarą apsireiškia Podbrdo kalne vizionieriams Marijai ir Ivanui, o prieš pasirodymą žmonės meldžiasi Rožinį už taiką, taip pat yra galimybė prisijungti prie maldos ir „dalyvauti“ apsireiškime internetu, ką aš ir padariau. Po pirmojo dalyvavimo bendroje maldoje ir apsireiškime pajutau, kad turiu nuvykti į Medžiugorję.

 Grįžusi namo radau ir nusipirkau sesers Emanuelės knygą „Medžiugorjė 90-aisiais“, ją perskaitė ir mano vyras, ir perskaitęs ir jis suprato, kad turime nuvykti į Medžiugorję. Taigi, rugpjūčio 2 d. jau buvome ten.

 Atvirai kalbant, atvykusi susidūriau su skaudžia situacija, dėl kurios kilo minčių, kad turime išvykti, kad čia nesame laukiami, kad mums čia ne vieta. Tačiau tuo pačiu metu mano sieloje nuskambėjo balsas: svarbiausia nepasiduoti pagundai, neišvažiuoti ir neužsisklęsti savyje, pasitikėti Viešpačiu ir leisti Dievo Motinai mus vesti. Nuėjau išpažinties, o kol laukiau savo eilės, suskambo varpai ir visi atsiklaupė, tai buvo Dievo Motinos pasirodymo metas, tą akimirką pravirkau, nors iki tol laikiausi; atsirado jausmas, kad dangiškoji Motina mane guodžia, ir aš norėjau išlieti savo skausmą kaip mažas vaikas ir nusiraminti Jos glėbyje. Po kurio laiko į mano sielą atėjo savotiškas nušvitimas, kodėl ši situacija buvo būtina, supratau, kad Viešpats net skausmą ir liūdesį paverčia gėriu ir palaiminimu.

 Po poros dienų susitikome su Katia, kuri pasiūlė kartu nešti mūsų Rusijos vėliavą ir ženklą jaunimo festivalio uždarymo metu su jaunų žmonių iš skirtingų pasaulio šalių grupe. Meldžiausi ir prašiau Dievo Motinos mums padėti, vesti mus už rankos, būti šalia ir nepaleisti. Ir Ji mums padėjo, nepaisant mano baimių, kai festivalio uždarymo dieną ėjome su savo vėliava ir ženklu, o ypač prieš einant prie altoriaus, prie mūsų priėjo žmonės iš skirtingų šalių, paspaudė rankas, nusifotografavo su mumis, visi buvo labai draugiški ir taikūs. Buvo pora nemalonių ir nerimą keliančių akimirkų, bet patyrėme tiek daug palaikymo, meilės ir geros valios, kad mes nurimome ir džiaugėmės, tada supratau, kad bet kokioje situacijoje turime pasitikėti Viešpačiu, atiduoti situaciją Jėzui ir leisti savo dangiškajai Motinai mus vesti, net jei tai sunku.

 Kitą dieną su šeima ir Katia lipome į Podbrdo kalną. Kopdami meldėmės Rožinį, ir Katia savo sieloje prašė Viešpaties duoti mums kokį nors ženklą. Po akimirkos mano vyras sušuko: „O, pažiūrėk į dangų!“ Pradėjome žiūrėti ir matėme vaivorykštinius debesis, kai kurie buvo ryškesni, ypač vienas, kiti buvo šiek tiek blankesni, bet nieko panašaus dar nebuvau mačiusi, nes nebuvo nė ženklo lietaus, buvo 45 laipsniai karščio ir sausa. Pradėjome filmuoti debesis, fotografuoti, buvome tokie laimingi ir tokie dėkingi, kad Viešpats mums duoda tiek daug Meilės! Norėjosi tik pasakyti – nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie!

 Pasiekę Apsireiškimų vietą, atsisėdome pavėsyje ir pradėjome melstis, nesinorėjo iš ten išeiti. Labai sunku žodžiais apibūdinti šią šviesą, tyrumą, malonę ir meilę, kurią jauti Podbrdo kalne ir visoje Medžiugorjėje. Tai tikrai šventa vieta, vieta, kur Dangus liečia žemę, kur mūsų Dangiškoji Motina Marija ateina pas mus, savo vaikus, kad nuvestų mus pas Savo Sūnų.  

Labai norėjau dalyvauti apsireiškime, bet šią situaciją atidaviau Dievui, ir Dievo Motina pakvietė mus į susitikimą. Tai buvo geriausia mūsų piligriminės kelionės pabaiga. Efeze Marija pakvietė mus apsilankyti, o Medžiugorjėje Ji pakvietė mus į susitikimą. Esu be galo dėkinga Dievo Motinai už visas dovanas, kurias Ji mums suteikė, už tai, kad laiko mus už rankų ir veda mus pas mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją Jėzų Kristų. Gerus Medžiugorjės vaisius jaučiame net grįžę namo, tai atsispindi mūsų šeimoje, tarpusavio santykiuose, bendravime su žmonėmis, mūsų pasaulio suvokime. Po piligriminės kelionės į Medžiugorję pradėjome kasdien melstis Rožinį, nors anksčiau man tai atrodė neįmanoma. Taip pat pradėjome pasninkauti trečiadieniais ir penktadieniais, kas anksčiau taip pat atrodė labai sunku ir beveik neįmanoma. Bet su Dievu viskas įmanoma, tuo jau ne kartą gyvenime įsitikinau!

Atvykite į Medžiugorję, priimkite Marijos kvietimą ir leiskite Viešpačiui veikti jūsų sielose, pasitikėkite Juo! Patikėkite, nesigailėsite.

                                                                                                                                    Tatjana, Rusija