Išpažintis yra susitaikinimo sakramentas. Žmogui, savo kūriniui, Dievas atleidžia nuodėmes, kai tik šis susigraudinęs to paprašo. O per Kristų Dievas įsteigė dar ir atskirą sakramentą, per kurį atleidžia nuodėmes ir  gydo nuodėmės sužeistą sielą.

Eucharistija tai šventė, o nuodėmių atleidimas ir susitaikymas yra šios eucharistinės šventės įžanga. Būtent tas  naujas drabužis, apie kurį kalba Kristus, ir skatina išpažintį, o nuodėmes nuplauna Dievo meilės galia, kuri ypatingai pasireiškia per išpažintį (plg. Mt 22, 1–14).   Tačiau reikėtų pabrėžti: jei tikintysis nejaučia sunkios nuodėmės savo sieloje, varginančio vidinio nerimo, jis gali eiti komunijos. Tačiau nepakanka būti švariam nuo nuodėmės. Taip pat reikia tikėti, kad Kristus yra Eucharistijoje. Šventasis Paulius priekaištauja krikščionims dėl kai kurių ydų, susijusių su Eucharistijos šventimu: savanaudiškumo vienas kito atžvilgiu ir Kristaus kūno neatpažinimo eucharistinėje duonoje. (Plg. 1 Kor 11, 23 ir t.)Todėl reguliari išpažintis yra būtina tinkamam eucharistiniam gyvenimui. Remiantis Dievo Motinos pranešimais ir mokymu, sakramentinė išpažintis galėtų būti atliekama kartą per mėnesį. Kai ruošiamės išpažinčiai, tyrinėdami save, visada turėtume užduoti klausimus apie dėkingumą ir meilę – tą dosnią meilę, kuri mielai dalijasi ir mielai duoda vargšams, atpažindama Kristų kiekviename žmoguje. Tokius praleidimus ir nuodėmes visada turime atiduoti gailestingajai Tėvo širdžiai ir prašyti nuodėmių atleidimo bei nuodėmių padarytų žaizdų išgydymo. Prieš kiekvienas Mišias, kaip jau minėjome, meldžiamasi už atleidimą ir išgydymą bendrystėje su kitais. Daugelis tikinčiųjų pastaruoju metu griebiasi vadinamųjų bendrųjų išpažinčių su kolektyviniu išrišimu ir nemato individualios išpažinties prasmės. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad bendra kolektyvinė išpažintis – atliekama Mišių pradžioje arba organizuojama parapijų bendruomenėse kelis kartus per metus – nepakeičia asmeninės išpažinties, o asmeninė išpažintis neatmeta kolektyvinio išrišimo. Įžengdama į Eucharistijos slėpinį ir meilę, krikščioniškoji siela taps vis jautresnė ir lengviau pastebės, kas negerai. Jai bus lengviau išsivaduoti iš netvarkos ir ji tvirčiau įsisąmonins Eucharistijos meilės slėpinį, taip tapdama gyvąja Eucharistija.